Išskirtinai Mažajai Lietuvai būdingi siuvinėti kostiumai įmantriais, itin didelio kruopštumo reikalaujančiais raštais, Klaipėdos kraštui būdingais spalvų deriniais mirgančios vilnonės kojinės, pirštinės, pastaruoju metu vėl išpopuliarėjusios riešinės tapo parodos „kai įkvepia tradicija“ eksponatais.
Lietuvininkės, anot etnologų, nuo seno garsėjo nagingumu ir kruopštumu. XIX a. po prūsų Lietuvą keliavusį vokiečių žurnalistą Otą Glagau taip nustebino lietuvininkių rankdarbiai, kad jis rašė, jog megzti, austi ir siuvinėti jas greičiausiai išmokė laumės. Nuo kitų regionų ypač skiriasi lietuvininkių siuvinėjimas.
„Siuvinėjimuose buvo derinamos įvairios technikos – būtent tai ir yra išskirtinis bruožas. Pavyzdžiui, siuvinėjimas ir virvele, ir kiauraraščiu, ir kryželiu. Be to, buvo naudojami ir skirtingų storių siūlai“, – Mažosios Lietuvos rankdarbių atlikimo subtilybes vardijo Klaipėdos etnokultūros centro koordinatorė Irena Armonienė.
Daugumą eksponuojamų darbų šiuolaikiniai tautodailininkai sukūrė pagal autentiškus muziejinius pavyzdžius. Yra ir unikalių dirbinių. Vieni jų – itin originalūs kykai, kokius jaunamartės nešiodavo tik Mažojoje Lietuvoje, ir tik kol pagimdydavo sūnų. Pintinių nėrinių techniką, kokia būdavo pinami pastarieji kykai, šalyje bevaldo vos trys ar keturi meistrai.
Paroda kalėdiniu laikotarpiu atidaryta neatsitiktinai – etnologai viliasi, kad atėjusieji čia galėtų ir idėjų kalėdinėms dovanoms pasisemti. Ji veiks iki kitų metų vasario.
Asta Kažukauskienė
LTV „Panorama“
