Įstaigoje - galvojant visų pirma apie jaunąją kartą – pakeistas vidus, įrengtos audiovizualinės sistemos, kuriomis naudojantis buvo sutvarkyta dokumentacija ir daiktai, susiję su kadaise čia apsilankiusiais kunigais. Kiekvienas, kas bent kartą buvo aplankęs kunigą, atsimena tą nepakartojamą atmosferą, kuri buvo šių namų šeimininko nuopelnas. Svetingumas, šiluma ir nuoširdumas sklandė po šių kuklių namų stogu.
Kunigui J. Obrembskiui iškeliavus pas Viešpatį senąją kleboniją globoti ėmėsi Vilniaus rajono savivaldybė. Pastatą reikėjo pritaikyti turistų reikmėms tokiu būdu, kad jis neprarastų savo autentiškumo. Pamažu brendo mintis sumoderninti šią vietą. Prie to prisidėjo ES projektas INTERREG V-A LIETUVA-LENKIJA, jame iš Lietuvos pusės dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybė, o iš Lenkijos pusės - Korycino valsčius kartu su Korycino valsčiaus kultūros, sporto ir turizmo centru. Gavus ES fondų finansavimą Maišiagaloje - Kunigo prelato J. Obrembskio muziejuje ir buvusiame Houvaltų dvare įsikūrusiame Tradicinių amatų centre, be kita ko, buvo modernizuotos šios dvi kultūros įstaigos.
Projekto įgyvendinimo priežiūrą vykdė Vilniaus rajono savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vyr. specialistė Gražina Golubovska. Praktinio idėjos įgyvendinimo ėmėsi Skirmantė Vaitkevičiūtė ir Vilius J. Lunevičius. Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo dveji metai. Ir šiandien kunigo prelato J. Obrembskio muziejus pasitinka mus „naujais rūbais“. Multimediniai žaidimai traukia vaikų ir jaunimo dėmesį, o grojanti spinta tarsi toji iš Narnijos atvers kelią į pasaulį, kuriame gyveno ir veikė kun. J. Obrembskis. Sumanymą pavyko įgyvendinti turint įvairiomis progomis jo sakytų kalbų įrašus.
Muziejaus sienos papuoštos ne tik šeimininko dokumentų nuotraukomis, bet ir atidaromomis vitrinomis, iš kurių žvelgia buvęs šios vietos šeimininkas. O mažos kėdutės (Vilniaus krašte vadinamos zydeliukais) pavadintos įvairių dorybių pavadinimais. Virtuvėje karaliauja prelato šeimininkės, o sienas puošia kadaise staltieses puošusių siuvinėjimų raštai ir receptai, tarp jų - ir garsiausių ponios Stanislavos spurgų.
Kambariai, kuriuose gyveno kunigas, jei kalbėtume apie ekspoziciją, liko be didesnių pakitimų. Tačiau spintelės, spintos ir komodos stovi lyg užburtos, nes „kalba“. Ant jų įrengti mygtukai, ausinės ir monitoriai. O miegamajame yra siena, prie kurios galima pasiklausyti maldų, kurias kalba pats kunigas prelatas J. Obrembskis. Spinta su liturginiais rūbais padeda pažinti įvairias kunigo drabužių dalis, - tiek tų, kurie buvo naudojami iki Antrojo Vatikano Susirinkimo (iki 1965 metų), tiek įvedus pokyčius, kai kunigai pradėjo aukoti Mišias stovėdami veidu į tikinčiuosius.
„Mums buvo svarbu, kad pakeitimai nepaveiktų bendro muziejaus įvaizdžio. Todėl džiaugiamės, kad ekspozicijos kūrėjai, įvesdami naujas šiuolaikines sistemas, išsaugojo dvarelio klimatą ir atmosferą, kurią visi prisimename. Ekspozicija buvo parengta labai profesionaliai ir skoningai“, - pasakoja muziejaus vadovė Juzefa Markevič.
Vieną liepos dieną į sumodernintą, o kartu senąjį „dvarelį“ išsirengė Vilniaus Žaliakalnio darželio-mokyklos mokytojos. Kaip pačios apibūdino, vyko „apsižvalgyti“ šiame Vilniaus krašto kampelyje, kad vėliau galėtų čia atvežti vaikus iš sostinės. Viešnias pasitiko muziejaus darbuotojos - J. Markevič (vadovė) ir bendradarbės Valerija Adomaitis ir Monika Urbanovič. Vos peržengus slenkstį - netikėtumas: iš ekrano žvelgia kunigas prelatas ir skardžiu balsu kaip kadaise kviečia užeiti į vidų.
Atvykusios pradinio ugdymo mokytojos, 3-4 klasių auklėtojos, pasitikrino savo katekizmo žinias, išspręsdamos ant stalo su liečiamuoju ekranu uždavinius, susijusius su Dešimčia Dievo įsakymų, Šventosios Dvasios dovanomis, sakramentais ir kt. „Tai puiki vieta atvežti mokinius pasitikrinti religijos žinių“, - sakė mokytojos, o muziejaus darbuotoja M. Urbanovič, kurios idėjos virto multimediniais pristatymais, priduria, kad už teisingus atsakymus muziejus žada mokiniams prizų.
„Muziejus-dvarelis ne tik patrauklus. Tai ir vieta, kurioje justi Dievo buvimas. Tai ramybės ir atokvėpio oazė, padedanti apmąstyti dvasines vertybes. Džiaugiuosi, kad kartu su mokytojomis atradome Maišiagalą, kur galima surengti mokiniams įdomią viešnagę“, – pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ sakė Vilniaus Žaliakalnio darželio- mokyklos direktoriaus pavaduotoja Euredyta Damrackienė. Savo ruožtu jos kolegės Lijana Martinkevič ir Žana Dainovska apgailestavo, kad Vilniaus rajono turistinės-kraštotyrinės atrakcijos nėra išreklamuotos Vilniaus mokyklose.
Mokytojos dar aplankė Tradicinių amatų centrą. Sužinojo apie galimybes surengti vaikams teminius užsiėmimus - tiek prelato dvarelyje, tiek Houvaltų dvare. O grįždamos namo užsuko į Vilniaus krašto etnografijos muziejų Nemenčinėje, ten keramikos meistrė Lucija Ždanovič pristatė ekspozicijas ir papasakojo apie galimybes surengti vaikams lipdymo iš molio užsiėmimus.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis
