Feminizmas išliko ir gyvavo, peržengė šalių ir laiko ribas, negana to – sudomino ne tik moteris, bet ir vyrus. Nuo 1975-ųjų, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Moters merais, feminizmo tema nepranyko iš visuomenės akiračio.
Net mūsų dienomis feministinės idėjos vis dar sulaukia ne mažiau audringos reakcijos, nei savo atsiradimo pradžioje. Vadinasi, feminizmas neprarado savo aktualumo, kad ir kiek metų jis gyvuoja ir su kokiomis kliūtimis per visą tą laiką susidūrė.
Galima išskirti skirtingas feminizmo sampratos kategorijas. Kai kuriuose veikaluose feminizmas apibrėžiamas kaip tam tikra kova, pasipriešinimas, pavyzdžiui : feminizmas – tai protesto judėjimas. Kartu tai ir susidorojimo su blogiu programa. Tuo tarpu kitos sampratos, kuriomis bandomas apibūdinti feminizmas, labiau pabrėžia feminizmą kaip lyčių lygybės santykių klausimą, lyties tapatumo ar net savasties paiešką, pavyzdžiui : feminizmas visų pirma domisi lyčių santykių bei su jais susijusių tapatumo politikos ir galios struktūrų sąmoningumu.
Priežastys, kurios davė pradžią feminizmui formuotis, taip pat nėra įvardijamos vienareikšmiškai. Kadangi feminizmas siejamas su tokiomis kategorijomis kaip lygybė, lygiavertiškumas, pagarba, vienodos galimybės, veikiausiai galima teigti, kad feminizmą galėjo paskatinti priešingų feminizmui idėjų, procesų ar reiškinių įsigalėjimas: tai lyčių nelygybė, diskriminacija, lygiavertiškumo nebuvimas, pažeminimas, sumenkinimas, teisų, galimybių ir laisvių apribojimas.
Feminizmas neturi tikslo atskirti, atriboti dviejų lyčių, tarsi pareikšdamas :"štai yra vyras" ir „štai yra moteris (ir ji pranašesnė)". Feminizmas šiuo atveju teigtų :"štai yra du lygūs žmonės".
Feministinė teorija daugiausia dėmesio skiria lyčių santykių analizei, svarsto, kaip susiformuoja ir kaip reiškiasi lyčių santykiai. Feminizmas jokiu būdu negali būti siejamas su neapykanta vyrams, pykčiu ar kitokiu nusistatymu prieš kitą lytį.
