Kurti eiles pradėjau dar būdama visai mažytė. Tiesa, tuomet mano bandymai eiliuoti buvo toli gražu nepanašūs į tikrąją poeziją, tačiau juk, kaip sakoma, pirmas blynas visada būna prisvilęs. Didelį nuoširdų „ačiū“ norėčiau tarti ir savo buvusiai lietuvių mokytojai Aušrai Jachimovičienei,kuri pirmoji pamatė mano netvarkingose keverzonėse šį tą daugiau nei žodžių žaismą, ir skatino kopti pirmyn, nemesti to, ką su tokiu užsidegimu pradėjau. Bėgo metai. Augau aš, „augo“ ir mano eilės. Naujas etapas, visa jėga plūstelėjęs į mano kasdienybę, plūstelėjo ir į mano poezijos pasaulį. Dabar jau galiu pasidžiaugti keliais šimtais eilėraščių.Keliais šimtais mažų gijų,apipinančių visą mano pasaulėžiūrą ir pačią mane.

Anksčiau niekada nesu skelbusi savo eilių tokiai plačiai auditorijai, todėl jaučiuosi it nedrąsi pirmokė, pirmąkart pravėrusi mokyklos duris. Nuoširdžiai viliuosi, kad mano žodžiai palies bent vieną, švelniai plakančią, širdį.

Pajacai

Iš mano ašarų supilt galėtum sūrią jūrą,

Kurios nebematyt krantų...

Iš mano skausmo eiles kuria.

Jas skaitytum begalybę valandų.

Iš gyvenimo mano spektaklį pastatė.

Pajacai vaidino, vis šaipės...vis kratės.

Žiūrovai kvatojo, o kartais vaitojo...

Mano jausmus atkartojo.

Sėdėjau pirmoj eilėje

Jausmai nebetilpo viduje.

Aš gyvenau...aš bijojau, vaitojau,

O jie viską kaip parodiją pakartojo.

Nekenčiu žemės, kuri juos nešioja

Ir saulės, kuri atpalaiduoja!

Grimas paslepia jų tikrąjį veidą.

Žmonės jiems nebūtų atleidę.

Vaidinkit! Kvatokit! Mane pakartokit...

Bet aidas juk lieka už aiškios ribos...

Jie manęs nepasieks niekados...

*****

Rojus

Įsiklausyk: tai kalba medžiai,

Tai šnara maža žalsva smilgelė lietuje.

Išgirsk, kaip mažas upeliukas geria godžiai,

Ir traukia šlapią sunkų smėlį į save...

Įkvėpki rytmečio lengvumo,

Leisk pėdoms pasidžiaugti ledine rasa.

Ar rodosi, kad blogio niekad tavyje nebuvo?

Ar veržiasi širdin gyvybė ir narsa?

Įsiklausyk: tai dega saulė,

Tai čiulba paukštis, prausiasi debesyje.

Išgerk gyvenimą lyg būtų vyno sklidina tai taurė

Ir įtikėk, kad gali būti, jog likimas – tavo valioje.

Užgniaužk kvėpavimą ir paklausyk:

Tai spindi žvaigždės, alsuoja nakties ramybe.

Tik patikėk, kad egzistuoja rojus,

Tačiau visai ne danguje.

Jis slypi mumyse. Jis gyvas žmoguje.

****

Vienišiaus noras

Kažkada atsiskyręs senas vienišius

Gyvena dabar žemišką vargą užmiršęs.

Surado jis savo sielos ramybę

Prie šniokščiančios upės, kur medžiai palinkę.

Su saule jis bunda, su saule užmiega

Vis melsdamas Dievą išpildyt troškimą jo vieną.

-O, Dieve, - kartoja vis jis. –

Maldauju, atverki žmonijai akis!

Neleiski „suryti“ daugiau, negu gali,

Suteikt saikingumo prašau bent kruopelę!

Taip ėjo, skubėjo laikas žiaurus,

Vienišius vis meldės ir laukė, kas bus.

Ir kartą nubudęs jis kreipės į saulę:

-Kodėl visus šildai? Ar tai ne apgaulė?

Metai iš metų kas rytą teki

Ir žmones žiaurius visą dieną regi.

Be saiko kerta jie tavo medžius,

Valgo jų sunokintus vaisius...

Viskas būtų gerai, jei tik jie jaustų ribas.

Juk „Visos pasaulio gėrybės tik tiek tėra vertos,

Kiek jos tenkina mūsų reikmes.“