Etnografinės tekstilės, o tuo pačiu ir tautinio kostiumo tyrinėjimai Kauno technologijos universitete (KTU) pradėti vykdyti dar 2001 m. Jų pradininkai buvo prof. Vytautas Milašius ir prof. Jurgis Katunskis. Nuo 2007 m. šią mokslinių tyrimų sritį perėmė Gamybos inžinerijos katedros doc. Eglė Kumpikaitė, kuriai talkina doktorantė Ginta Laureckienė, vedanti praktinius užsiėmimus Mados inžinerijos studijų programos studentams. Mokslininkės trumpai apžvelgia savo tyrimų rezultatus ir pristato ryškiausius skirtingų etnografinių regionų tautinių kostiumų bruožus.

Kasdieninių ir išeiginių drabužių ypatumai

Lietuvoje išskiriami vyrų ir moterų, kasdieniniai ir išeiginiai, žieminiai ir vasariniai drabužiai. Išeiginiai drabužiai paprastai būdavo naujesni, siuvami iš gražesnės, kokybiškesnės medžiagos, labiau puošiami. Kai kurios drabužių dalys ir papuošalai buvo skirti tik išeiginiams drabužiams. Jiems dažniausiai naudotas milas, čerkesas bei pirktiniai audiniai, o kasdieniniai drabužiai buvo siuvami daugiausiai iš lininių, pakulinių ar pašukinių namų darbo audinių. Dirbdamos muziejų fonduose, mokslininkės pastebėjo, kad daugiau informacijos ir pavyzdžių išlikę apie XIX a. – XX a. pr. išeiginius lietuvių moterų drabužius. Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas turi tam tikrų tautinio kostiumo savitumų.

Aukštaičių drabužių spalvos – šviesios ir kuklios

Anot G. Laureckienės, aukštaičių moterų drabužių spalvos ir raštai kuklūs, vyrauja šviesios spalvos, ypač balta. Šiame Lietuvos regione paplitę languoti sijonai. Mėgstamos baltos lininės prijuostės, žemai puošiamos raudonais skersiniais raštais iš pirktinių medvilninių siūlų („žičkų“). Audinių ornamentai nesudėtingi (katpėdėlės, langučiai, juostelės). Marškinių puošybai būdingi rinktiniai „žičkų“ raštai ar įvairaus pločio „žičkų“ juostelių užaudimai rankovių galuose, rankogaliuose, perpetėse, apykaklės krašteliuose ir ant krūtinės.

Būdingas žemaičių aprangos atributas – skaros

„XIX a. pab. – XX a. pr. žemaičių drabužiai buvo ryškesnių spalvų negu aukštaičių“, – teigia doktorantė. Šiam regionui būdingas savitas liemenės sukirpimas, išilgadryžiai sijonai. Išilgais dryžiais puošiamos ir prijuostės, kuriose dažniausiai derinamos balta ir raudona spalvos. Prijuosčių puošyboje vyrauja išilginės juostelės ir smulkūs ornamentai. Būdingas žemaičių aprangos atributas – skaros. Žemaitės dėvėdavo kelias skaras („kuskas“ arba „žičkinius raiščius“, kurios dažnai būdavo audžiamos iš baltų ir raudonų „žičkų“). Žemaitės dažniausiai avėdavo medinėmis klumpėmis.

Prijuostė – spalvingiausia suvalkiečių kostiumo dalis

G. Laureckienė priminė, kad Suvalkijos regionas skirstomas į zanavykus ir kapsus. Šių dalių tautinis kostiumas šiek tiek skiriasi. Zanavykių gražiausia ir spalvingiausia kostiumo dalis – rinktinės ir kaišytinės prijuostės, puošiamos spalvingais stilizuotų lelijų ornamentais, įkomponuotais išilginėmis eilėmis ir išmėtytais po visą prijuostės foną. Zanavykių marškiniai be balto kiauraraščio puošiami raudonų „žičkų“ lelijų raštais, siuvinėtais pildymo technika.

Kapsės išeiginius marškinius dažniausiai siuvinėdavo baltais siūlais. Jų prijuostės margesnės negu zanavykių, puoštos rinktiniais skersiniais dryžiais, kuriuose vyrauja smulkus stilizuotos lelijos motyvas. Taip pat dažnai naudojamos ir ištisai kaišytos stambiaraštės prijuostės. Kapsėms būdingos ilgos liemenės, juosiamos plačiomis rinktinėmis juostomis.

Dzūkių sijonų langeliai smulkesni negu aukštaičių

Abi mokslininkės pastebėjo, kad dzūkėms būdingi languoti sijonai, tačiau jų langeliai yra smulkesni negu aukštaičių, dažnai su įaustu papildomu raštu. Šiame Lietuvos regione aptinkamos languotos ir dryžuotos, dažnai tamsesnių spalvų prijuostės. Tik Dzūkijoje sutinkamos plačios kaišytinės juostos, kurios yra vienpusės, t. y., turi gerąją ir blogąją puses, nors dažnai, kaip ir visoje Lietuvoje, naudojamos ir rinktinės plačios juostos.

Klaipėdos kraštui būdingos šimtaraštės rinktinės juostos

Tirdamos Klaipėdos krašto XIX a. moterų drabužius, tyrėjos pastebėjo, kad šiam regionui būdingos tamsios spalvos, savitas marškinių, liemenių sukirpimas. Šio regiono sijonai dryžuoti arba languoti. Klaipėdiečių prijuostės šviesios, išilgadryžės, su skersiniu ornamentu apačioje. XIX a. II pusėje šiame regione buvo dėvimos ir tamsios vienspalvio ar išilgadryžio audinio prijuostės. Marškiniai išsiskiria gausiais pildymo technika siuvinėtais raštais – dažniausiai raudonais, mėlynais ar juodais siūlais siuvinėjami stilizuoti augaliniai motyvai. Klaipėdietės susijuosdavo siauromis daugiaraštėmis juostomis, dėl gausios ornamentų įvairovės vadinamomis „šimtaraštėmis“. Tik šiam Lietuvos regionui būdingi prie liemens juosiami krepšeliai (delmonai), pasižymintys ypač gausia puošyba.

Sijonai buvo siuvami iš namuose austų ar pirktinių audinių

E. Kumpikaitė kartu su dr. I. Nėniene detaliai tyrė lietuvių etnografinius sijonus. Jos pastebėjo, kad sijonai buvo audžiami iš namuose austos ar pirktinės medžiagos. Sijonams naudoti įvairios žaliavos namų darbo audiniai: vilnoniai, pusvilnoniai, lininiai, pakuliniai. Pavyzdžiui, šienapjūtės ar rugiapjūtės metu buvo dėvimi lininiai sijonai, per mėšlavežį ir bulviakasį – pakuliniai, švenčių dienomis ar į svečius, bažnyčią – vilnoniai ir pusvilnoniai. Pirktinių audinių sijonus nešiojo tik turtingosios valstietės, ir tai tik švenčių dienomis.

Lietuvoje dėvėti languoti sijonai

„Dažniausiai sijonai austi dvinyčiu pynimu, kartais keturnyte ar penkianyte technika smulkiu žvaigždučių, katpėdėlių ar kitokiu geometriniu raštu“, – teigia E. Kumpikaitė. XIX a. II pusėje visoje Lietuvoje dėvėti stambiai languoti sijonai, įvairūs spalviniu atžvilgiu bei langų proporcijomis. Pietryčių Lietuvai būdingi dvispalviai languoti sijonai, kuriuose viena spalva palaipsniui pereina į kitą. Dzūkių ir aukštaičių sijonams būdingas smulkus ir vidutinis languotumas, žemaičių ir suvalkiečių – stambus su išryškintomis ataudų juostomis. Visoje Lietuvoje sutinkami ir išilgadryžiai sijonai, tačiau jie būdingesni Suvalkijai ir Žemaitijai.

Sijonų spalviniai deriniai

Išilgadryžių sijonų foną sudaro tamsesnė spalva – tamsiai raudona, tamsiai žalia, violetinė ar ruda, o juostos įaudžiamos pačių įvairiausių spalvų siūlais. Mėgiamiausi dzūkių sijonų spalviniai deriniai: raudona ir juoda, raudona ir žalia, balta ir mėlyna ar raudona. Beveik tokie patys deriniai mėgstami aukštaičių ir suvalkiečių, tik Aukštaitijoje vyrauja šviesesni ir šiltesni atspalviai. Suvalkijai ir Žemaitijai būdingas tamsokas sijonų koloritas, sodrūs žali ir raudoni atspalviai.

E. Kumpikaitė, kalbėdama apie sijonų puošybą, pastebėjo, kad dažnai languotų sijonų audinys puošiamas, kai kuriuos ataudų siūlus vienodais tarpeliais ištraukiant į viršų, dėl ko susidaro pumpurėliai („pupkeliai“). Kartais jais puošiama tik sijono apačia.

Sijonai juosmenyje: raukti ar klostyti

Anot E. Kumpikaitės, XIX a. – XX a. I pusėje sijonai būdavo ilgi, platūs, juosmenyje raukti ar klostyti. Viršutiniams sijonams būdavo sunaudojamos 4-5 palos audinio, apatiniams – 3-4 palos. Dažnai dėl taupumo priekinė viršutinė sijono pala, esanti po prijuoste, nuo pusės būdavo priduriama visai kitos, senesnės ar prastesnės medžiagos. Juosmenyje sijonai buvo sutraukiami įverta juostele („pavara“), arba sijono viršus suraukiamas ir prisiuvamas prie juosmenėlio, kuris užsegamas saga ar surišamas iš lininių siūlų nupintomis pynutėmis.

XX a. pradžios sijonų užpakalinės palos buvo trapecijos formos, dėl to paplatėdavo sijono apačia, o prie liemens nelikdavo klosčių ar raukšlių.

XIX a. sijono apačia dažniausiai buvo atsiuvama 8-10 cm pločio raudonos lininės medžiagos juosta („padelka“, „papadelkiu“), kuri pasikaišius sijoną, labai gerai buvo matoma. Kad sijono apačia nebrigztų, ji būdavo apsiuvama juoda pirktine šerstele arba iš siūlų nupinta pynele.

Vėlesnių sijonų apačia puošiama viena ar trimis aksomo, šilko ar satino įvairaus pločio juodos spalvos juostelėmis („lankais“), o priekis – kartais ta pačia medžiaga aptrauktomis sagomis.

E. Kumpikaitė ir G. Laureckienė savo atliktais etnografinės tekstilės tyrimais dalijasi ir su studentais, kurie šios analizės pagrindu imituoja skirtingų Lietuvos regionų tautinius kostiumus.

KTU inf.