Vakarą pradėjo Saulius Vasiliauskas, jis paskaitė trumpą pranešimą, kurio pagrindinė mintis- „Kuo K.Donelaitis aktualus šiandien?" Donelaičio „Metuose" jaunosios kartos poetas įžvelgia universalias tiesas. Ir šių laikų žmogus iš poemos „Metai" gali mokytis tradicijų, savo tapatumo išsaugojimo. Iš šaltyšiaus Pričkaus ir „viežlybųjų" būrų galima pasimokyti, kaip planuoti laiką ir darbus, koks svarbus yra saikas ir saikingumas buityje.
Poetė Meilė Kudarauskaitė kreipėsi į klausytojus užduodama klausimą: „Ar žinot, koks didžiausias Žemės stebuklas? Tai žodis". Anot jos, K. Donelaitis su savo „Metais" „išsiveržė kaip ugnikalnis su savo žodžiu visiškai tuščiame lietuvių kalbos lauke". Anot poetės, hegzametro ritmas, kurį K.Donelaitis perėmė iš Antikos poetų, yra lyg laivas, išnešantis žodį iš kasdienybės. Jautriai ir išraiškingai poetė padeklamavo savo kūrybos keturių eilėraščių ciklą „Kelionė į Tolminkiemį". Vėliau Saulius Vasiliauskas skaitė ištraukas iš teisinių Tolminkiemio klebono raštų, kuriuose atsispindėjo ilgai užtrukusios bylos dėl bažnyčios žemių istorija. Nustebino Meilė Kudarauskaitė, perskaičiusi mintinai ilgiausią ištrauką iš „Pavasario linksmybių" ypač įtikinamai nuskambėjo „Pamokslas šeimininkėms.''
Petras Venslovas nebe pirmą kartą vieši Širvintų bibliotekoje. Įvairiuose renginiuose jam dažnai tenka skaityti Donelaičio tekstus. Šiam vakarui jis parinko ištraukas iš įvairių poemos dalių, bet daugiausiai iš „Rudens gėrybių" ir „Žiemos rūpesčių". Ypač įdomus ir netikėtas buvo skaitovo duetas su muzikantu, trimitininku Dominyku Vyšniausku. Muzikantas atliko džiazo kompozicijas, improvizavo, pritaikydamas muziką perskaitytiems epizodams. 17 amžiaus teksto jungtis su džiazu – labai originali idėja. Savo pasirodymą aktorius P.Venslovas užbaigė eilėraščiu, kurio visi žodžiai yra vien Mažosios Lietuvos vietovardžiai. Nespėjau suskaičiuoti, bet šiame eilėraštyje buvo paminėta apie 110 mūsų ausiai neįprastų, keistai skambančių pamario krašto vietų vardų. Kaip sakė aktorius, galėjom pakeliauti po Mažąją Lietuvą, nors mintimis... Aišku, jog dabar didžiosios dalies tų vietovių nebėra, likę tik vardai...
Nenustygstanti M.Kudarauskaitė būtinai norėjo skaitymus Širvintose užbaigti linksmai ir prisiminusi savo mokytojavimo dienas pasiūlė pravesti improvizuotą lietuvių kalbos pamoką. Tiesa, ji buvo skirta daugiau vaikams, bet į pamoką įsijungė ir suaugusieji, kartojo paskui „mokytoją" žodžius, turėjo pajusti kiekvieno skambesį. Viską vainikavo šmaikštus eilėraštis apie Atžagarį, mokantį kalbėt varlių kalba: „ar verjūs vermaverne versuverpravertoverte?" Tie, kas vaikystėje mokėjo kalbėti ,,adverniškai'' (vadindavome kieme tą kalbą „žydiška") – šį paskutinį eilėraštį – pokštą suprato.
Ligita Varaneckienė
krastonaujienos.lt
