"Šiandien ištart "Lietuvą" taip, kaip Just. Marcinkevičius buvo ją išnešiojęs, turbūt nebeįmanoma, - Lietuva jam buvo iki skausmo brangi. Šiandien nebent kokiais scenos efektais galėtum perduoti, nebe žodžiais... Tada mes nors nekaip vaidinom, žinoma, bet sakydavom "Lietuva" ir jausdavom, kaip visa salė su mumis tyliai sako "Lietuva", nes garsiai tada buvo negalima to sakyti. J. Marcinkevičius mums į rankas buvo įdavęs tokį ginklą, kuris atliepė visų vidinėms aspiracijoms, visų vidiniams norams, siekiams. Lietuvėlė tapo biurokratine šalimi, tai juntama kas žingsnyje. Ir rusai nesiskaito su mumis, nes jaučia, kad mes patys nuvarėm tą Lietuvą velniai žino kur...", - sakė R. Adomaitis.
