Šiemet šūkį „Mes esame dokumentika“ pasirinkęs festivalis ragins globaliai pasižiūrėti į dokumentinį kiną ir įsitikinti, kad mes visi esame dokumentinio kino kūrėjai ir herojai, nepriklausomai nuo to, ar labiau esame linkę būti pasyviais gyvenimo stebėtojais, ar aktyviais dalyviais.
„Dokumentinio kino akiratis yra labai platus – tai atskiri mūsų gyvenimai, pavieniai pasakojimai apie mus ir mūsų pasakojimai apie kitus, sudarantys universalų gyvenimo suvokimą. Ir nesvarbu, ar mes aktyviai reiškiamės kaip filmų kūrėjai, herojai, situacijų ir reiškinių tyrinėtojai, ar atpažįstame save filmo personažuose, ar tiesiog norime likti pasyviais stebėtojais, visi tampame šios dokumentikos dalyviais ir turime tam tikrus vaidmenis. Nesvarbu, ar sąmoningai pasirinktus, ar nejučiomis“, – kalba Vilma Levickaitė, VDFF programos sudarytoja.
Pagrindinėje festivalio programoje – 9 istorijos, papasakotos talentingų gyvenimo stebėtojų iš JAV, Nyderlandų, Prancūzijos, Čekijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Gruzijos. Nors programa pasižymi temų, žanrų ir stilių įvairove, jos centre – Žmogus.
Pagrindinėje VDFF programoje žiūrovai išvys vieną iškiliausių mados metraščių figūrų – Yves Saint Laurent`ą („Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, 2010), du dešimtmečius dokumentinio kino kūrėjos Jennifer Fox su kamera stebėtą didįjį Tibeto mokytoją Namkhai Norbu Rinpochę („Mano reinkarnacija“, 2010 m.), beveik du dešimtmečius filmuotą Katką, bandančią atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų („Katka“, 2010), Indonezijos šeimos trijų kartų gyvenimą globalizacijos akivaizdoje („Tarp žvaigždžių“ 2010), muzikos galią atskleidžiančią „Kinšasos simfoniją“ („Kinshasa Symphony“, 2010), pelniusią daugiausiai publikos simpatijų prizų festivaliuose, amerikietiškojo „maišymosi katilo“ (melting pot) metaforą – „Bokso salę“ („Boxing Gym“, 2010).
Filmas „Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, 2010) pasakos skirtinguose žemynuose gyvenančių herojų, siejamų „negalios“ užmigti, istorijas, o gruzinų kilmės režisierė Nino Kirtadzé ragins prisiminti žmogišką ir politinę Gruzijos dramą („Šis tas apie Gruziją“, 2010).
Rizikingu eksperimentu pavadintas „Gyvenimas per vieną dieną” („Life in a Day“, 2011) vers susimąstyti apie kitokias formas įgyjantį dokumentinį kiną. „Gyvenimas per vieną dieną“ – tai bendras „Youtube” vartotojų darbas, nufilmuotas per vieną dieną – 2010-ųjų liepos 24-ąją ir sumontuotas iš 80 tūkst. atsiųstų įrašų.
Specialioji festivalio programa, skirta kasmet išryškinti vieną ar kitą dokumentinio kino tendenciją, šiemet vadinsis „(Ne)realybės dokumentika“.
Ją sudarys 5 filmai, nagrinėjantys įvairias žmogaus sukurtų pasaulių zonas: televizijos produkciją („Kaip televizija sujaukia mums protą“, 2010), utopinę uždarą bendruomenę („Komunos vaikai“, 2009), virtualų pasaulį („Mano avataras ir aš“, 2010), meilės romanų istorijas („Kalti malonumai“, 2010), rinkodaros strategijas („Geriausiai parduotas filmas“, 2011).
Ketvirtą kartą konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje varžysis po 4 filmus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, spalio 1 d. per VDFF uždarymą paskelbs tarptautinė žiuri, vadovaujama kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos.
Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta šmaikštumu ir daugiaprasmiškumu pasižyminčiam bulgarų režisieriui Andrejui Paunovui, dar Lietuvoje neatrastam dokumentinio kino kūrėjui.
VDFF žiūrovams bus parodyti visi jauno režisieriaus sukurti filmai, tarp jų ir pats naujausias, tačiau tarptautiniuose festivaliuose jau pelnęs pripažinimą, darbas „Berniukas, kuris buvo karalium“ („The Boy Who Was a King“, 2011), pasakojantis apie vieną žavingiausių šiuolaikinės istorijos monarchų – Simeoną II-ąjį.
