„Šiandien Vilnius yra Europos sostinė. Be galo džiaugiamės, kad iš pradžių Lenkija, o dabar Lietuva gali pirmininkauti Europai. Tokiu būdu mūsų bendra istorija jungiasi bendrame pirmininkavime. Politinės sienos nustojo egzistuoti. Egzistuoti nustojo taip pat ir didele dalimi dėl kultūrinių ryšių, ir būtent - literatūros pasaulio, muzikos pasaulios, teatro pasaulio. Tai jie pirmieji įveikdavo sienas Europoje. Tai teatras kuria atsakomybės, atvirumo ir tolerantiškumo jausmą“, - sakė ministras B. Zdrojevski pabrėždamas, kad šimtametė Pohuliankos teatro istorija, kuri pristatyta parodoje „Vieno teatro istorija...“, geriausias to įrodymas. Suvokiu, kiek daug mus jungia. Ir kaip dažnai politika bando tai sugadinti. Tačiau noriu pasakyti, kad mes, kultūros žmonės, nepasiduosime. Bendradarbiausime, gerbsime vieni kitus, dalysimės patirtimi ir kursime bendrą Europą“, - tęsė ministras.

Daugelio tautų teatras
Teatras Didžiosios Pohuliankos, dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje, tai vienintelis teatras Vilniuje, kuris buvo pastatytas kaip teatras. Per šimtmetį čia savo kūrybą rodė beveik kiekviena Vilniaus tautinė grupė.

Iki 1939 m. jame veikė lenkų teatro kolektyvai: Voicecho Baranovskio (Wojciech Baranowski), Edvardo Cepniko (Edward Cepnik), Didydis teatras (Teatr Wielki), Redutos teatras (Tetra Reduta), Lenkų teatras (Teatr Polski). Savo spektaklius, be kita ko, režisuodavo Juljuš Osterva (Juliusz Osterwa). Teatro scenoje vaidindavo tokios žvaigždės kaip Irena Eichleruvna (Irena Eichlerówna), Nina Andryč (Nina Andrycz), Hanka Bielicka, Hanka Ordonuvna (Hanka Ordonówna).

Per karą šiame teatre spektaklius rodydavo Vilniaus operos teatro aktoriai. Po karo Pohuliankos teatro pastate veikė Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos operos ir baleto teatras, Valstybinis jaunimo teatras, o nuo 1986 m. – Lietuvos rusų dramos teatras.

Kaip teigė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Malgožata Kasner (Małgorzata Kasner), parodos tikslas – parodyti teatro, kur buvo rodomi spektakliai įvairiomis kalbomis, įvairovę. „Turime džiaugtis, kad turime tokią vietą, kur gali skambėti pastatymai įvairiomis kalbomis ir, svarbiausia, kur galime bendrai kurti ir stiprinti Vilniaus dvasią“, - sakė direktorė.

Kostiumų ieškoti padėjo ir siuvėjas
Ekspoziciją parengė Henrikas Šabasevičius. Neturėjo lengvos užduoties, nes daug eksponatų pradingo istorijos verpetuose. „Teatre veikė daug teatro grupių. Išvažiavus lenkų aktoriams čia persikėlė lietuvių teatras. Vėliau atvykdavo ir išvykdavo kitos teatro grupės. Eksponatai, scenos rekvizitai paprasčiausiai pasimetė daugybėje sandėlių, tarp kitų daiktų, nes dauguma jų niekada nebuvo inventorizuoti. Tai, ką radome Lietuvos nacionalinio dramos teatro fonduose, reikėjo atidžiai peržiūrėti, nustatyti kilmę, rasti numeraciją. Pakvietėme net vyresnės karto siuvėją, kad parodytų, kaip lenkų laikais būdavo siuvami kostiumai ir pagal tai identifikavome kelis sceninius kostiumus“, - „Vilniaus krašto savaitraščiui“ sakė parodos autorius. Pavyko rasti kėdę, kuri stovėjo direktoriaus kabinete, tačiau neaišku, ar tai buvo paprastas baldas, ar sceninis rekvizitas. Išliko ir gramofonas (jau lietuvių laikų), žirklės, aptikome senų afišų, Miesto teatro, kuris iki karo veikė Pohuliankos teatre, pjesės tekstą.

„Šimtametė teatro istorija, kurią pristatome parodoje, tai – miesto, žmonių, tautų, valstybės ir, žinoma, nepaprastai talentingų, su teatru susijusių asmenybių istorija“, - apibendrino ponas Helmutas.

Eksponatai yra iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinio dramos tetaro.

Atviras lenkų menui
Lietuvos Respublikos kultūros viceministras Edvard Trusevič per parodos atidarymą patikino, kad dabartinis Pohuliankos teatras yra atviras lenkų menui ir sakė esąs tikras, kad čia bus rodoma daugiau spektaklių šia kalba.

Jau spalio 21 dieną, minint Pohuliankos teatro 100-metį, šioje scenoje spektaklį „Zemsta“ („Kerštas“) pagal Aleksandrą Fredro parodys Lenkų teatro iš Varšuvos aktoriai. Minėjimo renginius baigs Vilniaus lenkų teatro spektaklis „Lelijos“ („Lilije“) pagal Liudviką Hieronimą Morstiną (Ludwik Hieronim Morstin) (režisierė Irena Litvinovič). Tai buvęs premjerinis 1913 m. spalio 12 d. atidaryto Pohuliankos teatro spektaklis.

Per parodos atidarymo iškilmes gausiai susirinkusiems kultūros atstovams fortepijonu skambino Alicija Tryk, o prieškario dainas atliko Vilniaus lenkų teatro studijos aktoriai Agnieška Ravdo ir Česlav Sokolovski.

Paroda veiks iki š. m. spalio 22 dienos.

Ivona Klimaševska
Vilniaus krašto savaitraštis