Kaip per pa­ro­dos ati­da­ry­mą pa­sa­kė LMA Vrub­lev­skių bib­lio­te­kos di­rek­to­rius dr. Si­gi­tas Nar­bu­tas, pri­sta­to­mas eg­zem­plio­rius yra ne­pa­pras­tas dėl ke­lių prie­žas­čių: pir­ma, iki jam iš­vys­tant die­nos švie­są bu­vo vos ke­li ara­mė­jų, heb­ra­jų ir grai­kų kal­bo­mis pa­ra­šy­to Šven­to­jo Raš­to ver­ti­mai į na­cio­na­li­nes kal­bas. Tai vos ket­vir­tas (po če­kų, vo­kie­čių ir ita­lų) toks spaus­din­tas ver­ti­mas (P. Sko­ri­nos dar­bą prie šių ver­ti­mų ga­li­ma pri­skir­ti dėl pra­tar­mių ru­sė­nų kal­ba, iš ku­rios vė­liau su­si­kū­rė bal­ta­ru­sių). Ant­ro­ji šio vei­ka­lo ne­pa­pras­tu­mo prie­žas­tis - jo tu­ri­nys. Pra­tar­mė­je P. Sko­ri­na ra­šo, kad iš kny­gos ga­li­ma pa­žin­ti kiek­vie­nos iš­min­ties pra­džią ir pa­bai­gą - vi­sa­ga­lį Die­vą bei įsta­ty­mus, ku­riais tu­ri va­do­vau­tis žmo­nės. Ta­čiau ko­men­ta­rų au­to­rius ir ver­tė­jas ma­to Bib­li­jo­je ir ga­lin­gą edu­ka­ci­nį įran­kį - anot jo, į Šven­to­jo Raš­to kny­gas tu­rė­tų gi­lin­tis trokš­tan­tys pa­si­sem­ti ži­nių iš sep­ty­nių lais­vų­jų me­nų, ku­rie anuo­met su­da­rė iš­si­la­vi­ni­mo pa­grin­dą: no­rin­tiems pa­žin­ti lo­gi­ką P. Sko­ri­na, be ki­ta ko, pa­ta­ria skai­ty­ti Šv. Pau­liaus laiš­kus, la­vi­nan­tiems re­to­ri­kos me­ną - gi­lin­tis į Sa­lia­mo­no kny­gas, o mu­zi­kos iš­ma­ny­mo ga­li­ma sem­tis iš Bib­li­jos dai­nų. 

Iš­skir­ti­nis ir „Ru­sė­niš­ko­sios Bib­li­jos“ gra­fi­nis api­pa­vi­da­li­ni­mas: svar­biau­sio­se iliust­ra­ci­jo­se P. Sko­ri­na vaiz­duo­ja re­a­lius žmo­nes, ku­rie vie­nu ar ki­tu bū­du pri­si­dė­jo prie Šv. Raš­to lei­dy­bos (jo pa­ties at­vaiz­das ir­gi puo­šia vei­ka­lą, dau­ge­ly­je iliust­ra­ci­jų jį ga­li­ma at­pa­žin­ti ne tiek iš vei­do, kiek iš dak­ta­ro to­gos). As­me­nys iliust­ra­ci­jo­se yra leng­vai at­pa­žįs­ta­mi (vie­no­je jų, pa­va­din­to­je „Mo­zė prie­šais iš­rink­tą­ją tau­tą“, pa­vaiz­duo­ti trys če­kų ka­ra­liai), kaip, be­je, ir vie­to­vės - Je­ru­za­lės ap­gul­tis iš tik­rų­jų vyks­ta Pra­hos fo­ne. P. Sko­ri­na šiuo po­žiū­riu bu­vo uni­ka­lus - nie­kas iki jo nei po jo Eu­ro­po­je ši­taip Bib­li­jos nei­liust­ra­vo.

Di­rek­to­rius trum­pai pa­pa­sa­ko­jo ir apie pa­tį P. Sko­ri­ną - tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės pi­lie­tį, gi­mu­sį prieš 1490 m. (tiks­li da­ta nė­ra ži­no­ma) Po­loc­ke, sta­čia­ti­kių šei­mo­je. Mies­te anuo­met bu­vo ka­ta­li­kų ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­nas, ku­rių veik­los įkvėp­tas jau­na­sis P. Sko­ri­na tė­vui lei­dus pri­ėmė ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą ir iš­vy­ko mo­ky­tis į Vil­nių, o iš ten - į uni­ver­si­te­tą Kro­ku­vo­je, kur įgi­jo ba­ka­lau­ro, o vė­liau ma­gist­ro laips­nį. Ne vi­si jo gy­ve­ni­mo fak­tai yra ži­no­mi. Tik­rai ži­no­ma, kad stu­di­ja­vo Pa­du­jos uni­ver­si­te­te. Čia ta­po me­di­ci­nos dak­ta­ru ir tuo vi­są gy­ve­ni­mą la­bai di­džia­vo­si. 

Po lei­dy­bi­nio lai­ko­tar­pio Pra­ho­je (anuo­met pa­si­ro­dė at­ski­rai spaus­di­na­mos Se­no­jo Tes­ta­mento kny­gos) P. Sko­ri­nos gy­ve­ni­me pra­si­dė­jo Vil­niaus lai­ko­tar­pis, ir­gi su­si­jęs su lei­dy­ba: 1522 m. Vil­niu­je jis iš­lei­do „Ma­žą­ją ke­lio­nių kny­ge­lę“, o 1525 m. - „Apaš­ta­lą“ - teks­tus iš Nau­jo­jo Tes­ta­mento. P. Sko­ri­nos spaus­tu­vė Vil­niu­je bu­vo pir­mo­ji LDK te­ri­to­ri­jo­je (ją šian­dien pri­me­na at­mi­ni­mo len­ta ant na­mo Vil­niaus g. 19). P. Sko­ri­na mi­rė Pra­ho­je, po 1540 m. 

Anot dr. S. Nar­bu­to, pa­vie­nių P. Sko­ri­nos „Ru­sė­niš­ko­sios Bib­li­jos“ kny­gų ga­li­ma ap­tik­ti dau­ge­ly­je bib­lio­te­kų, ta­čiau pa­ro­do­je pri­sta­to­mas eg­zem­plio­rius yra pil­niau­sias rin­ki­nys. Pa­ly­gin­ti ne­se­niai jis bu­vo „at­ras­tas“ Aukš­tu­ti­nės Lu­ži­cos kraš­to moks­lo bib­lio­te­ko­je Gior­li­ce (Goerlitz). Pa­ro­dos Vil­niu­je ati­da­ry­me da­ly­va­vęs bib­lio­te­kos di­rek­to­rius Ma­tia­sas Ven­ce­lis (Mat­thias Wen­zel) pa­pa­sa­ko­jo, kad tai įvy­ko per­žiū­rint bib­lio­te­kos rin­ki­nius, kai bu­vo ieš­ko­ma Šven­to­jo Raš­to lei­di­nių pa­ro­dai - 2003-ie­ji Vo­kie­ti­jo­je bu­vo pa­skelb­ti Bib­li­jos me­tais. Tuo­met bu­vo ras­tas eg­zem­plio­rius, ku­ris ka­ta­lo­ge pa­va­din­tas „Bib­lia Sla­vi­ca, Pra­ha 1517“. Po anos pa­ro­dos kny­ga bū­tų grį­žu­si į len­ty­ną, jei ne te­olo­gas Pe­te­ris Lo­ber­sas (Pe­ter Lo­bers) iš Gior­li­co, ke­le­rius me­tus dir­bęs Sankt Pe­ter­bur­ge. Baž­ny­ti­nės sla­vų kal­bos ži­no­vas at­krei­pė dė­me­sį į di­džiu­lę kul­tū­ri­nę bei is­to­ri­nę jos ver­tę, ku­rią pa­tvir­ti­no ir ki­ti žy­mūs bal­ta­ru­sių kul­tū­ros ži­no­vai. Šiuo me­tu P. Sko­ri­nos „Bib­li­ja“ (pui­kiai iš­si­lai­kiu­si) lai­ko­ma vie­na svar­biau­sių Gior­li­co bib­lio­te­kos tu­ri­mų po­zi­ci­jų. 

„Kaip ži­no­ma, kny­gos tu­ri sa­vo li­ki­mus. Pas mus sau­go­mo eg­zem­plio­riaus is­to­ri­ja jau iš da­lies iš­ty­ri­nė­ta. Sa­vi­nin­ko ran­ka pa­da­ry­tas įra­šas skel­bia, kad 1527 m. „Bib­li­ja“ pri­klau­sė ži­no­mam te­olo­gui, liuteronui Jo­han­nui Hes­se iš Vroc­la­vo, - pa­sa­ko­jo M. Ven­ce­lis. - Tiks­liai ne­ži­no­me, kas at­si­ti­ko su kny­ga po Hes­se mir­ties 1547 me­tais. Tei­si­nin­kas iš Gior­li­co ir re­tų kny­gų ko­lek­ci­nin­kas Da­nie­lis Stau­dė (Da­niel Stau­de) sa­vo įra­šą pa­da­rė tik­riau­siai 1615 m., kai 500 kny­gų iš sa­vo ko­lek­ci­jos per­da­vė Gior­li­co gim­na­zi­jai. Tik­riau­siai bū­tent Stau­de lie­pė su­jung­ti 8 ar 11 at­ski­rų Bib­li­jos kny­gų frag­men­tus į vie­ną vi­su­mą.“ 

Pir­mo­ji spaus­din­ta ži­nia apie Sko­ri­nos „Bib­li­ją“ Vo­kie­ti­jo­je pa­si­ro­dė po 117 me­tų: Gior­li­co pas­to­rius ir is­to­ri­kas Kris­ti­jo­nas Knau­tė (Kris­tian Knau­te) sa­vo „Is­to­ri­nė­se Gior­li­co bib­lio­te­kos ži­nio­se“, be ki­ta ko, ra­šė apie Bib­li­jos eg­zem­plio­rių „mask­vė­nų“ kal­ba, ne­tu­rin­tį ver­ti­mo, iš­spaus­din­tą „mask­vė­nų“ raš­tu. Kny­gos pa­va­di­ni­mas iš­ver­tus skam­ba taip: „Bib­lia Rus­sia­ca ex­pli­ca­ta a Doc­to­re Fran­cis­co Sko­ri­no. Pra­gae 1518“. Nuo to lai­ko iki nau­jo kny­gos at­ra­di­mo kny­ga bib­lio­te­kos len­ty­no­je lau­kė dau­giau nei 270 me­tų. 

„Ru­sė­niš­ką­ją Bib­li­ją“ Vrub­lev­skių bib­lio­te­ko­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti dar šian­dien, ba­lan­džio 20 d., ta­čiau pa­ro­da jos iš­lei­di­mo 500-ųjų me­ti­nių pro­ga veiks iki ge­gu­žės 30 die­nos. 

„Pa­ro­da ati­duo­da pa­gar­bą di­de­liam re­li­gi­niam ir kul­tū­ri­niam LDK vei­kė­jui P. Sko­ri­nai, - „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiui“ pa­sa­kė dr. S. Nar­bu­tas. - Jo­je pri­sta­ty­tas Sko­ri­nos gy­ve­ni­mas, jo vei­ka­lai, trum­pai ap­žvelg­tos Lie­tu­vos raš­ti­jos tra­di­ci­jos iki P. Sko­ri­nos - bū­tent jos su­for­ma­vo šią uni­ka­lią as­me­ny­bę, kaip ir vė­les­nę lei­dy­bos is­to­ri­ją.“ 

Pa­ro­do­je pri­sta­to­mi ir svar­būs pas­ta­rai­siais me­tais pa­si­ro­dę lei­di­niai šia te­ma - Vo­kie­ti­jo­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je iš­leis­tos Sko­ri­nos vei­ka­lų fak­si­mi­lės. 

Ali­na Sta­ce­vič
Vilniaus krašto savaitraštis