Pasak Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresniosios specialistės Indrės Starinskienės, kuri lanko gyventojus prevencinių akcijų metu arba po kilusių gaisrų, dažniausiai gaisrai kyla dėl neišvalytų dūmtraukių. „Gyventojai krosnyse degina įvairiausias atliekas, maisto pakuotes, nuo kurių dūmtraukiai labai greitai apsitraukia suodžiais. O valyti kaminų nėra kam – kaminkrėčių trūksta. Gal kai kurių namų savininkai ir patys išsivalytų dūmtraukius, bet sudėtinga išsinuomoti bokštelį, su kuriuo galėtum pakilti iki kamino. Gaisrai dažnai kyla ir neteisingai suprojektavus konstrukcijas, nesilaikant reglamento, kai degios medžiagos yra per arti kamino arba kaminas izoliuojamas degiomis medžiagomis“, – sakė ji.
Gaisrų priežasčių būna labai įvairių. „Prieš keletą dienų nedaug trūko, kad Vilkaviškio rajone, Pilviškių miestelyje, kilus gaisrui nuomojamuose pastato kambariuose būtų žuvę trys žmonės. Gaisrą, tikėtina, sukėlė elektros įtampos perkrova. Name elektros instaliacija buvo seniai nekeista, į tinklą kartu buvo įjungti senas šaldytuvas ir netvarkingas elektros šildytuvas, pastatytas prie sienos, už kurios dar buvo ir elektros paskirstymo dėžutė, kuriai perkaitus, ir kilo gaisras. Įtariant apsinuodijimą dūmais, į gydymo įstaigą buvo išvežta moteris, o savininkas spėjo išgelbėti ir kitame bute gyvenusią moterį ir jos vaiką. Dūmų detektoriaus šiame aukšte nebuvo.“
Pareigūnės teigimu, daugiausia problemų yra socialiniuose būstuose ir bendrabučiuose, kuriuose įsikūrusios socialinės rizikos grupei priklausančios šeimos: „Šie gyventojai stokoja socialinių įgūdžių. Žmonės gyvena atsipalaidavę ir įsivaizduoja, kad jais pasirūpinti turi valstybė. Jie laukia, kol seniūnijos ar butų tarnybos darbuotojai įrengs jų būstuose dūmų detektorius ar pakeis jo bateriją.“
Pasak I. Starinskienės, neretai gaisrai kyla ir dėl neatsargaus rūkymo: „Spalio 13 d. teko važiuoti į gaisrą Marijampolėje, kuriame žuvo žmogus. Gaisro židinys – miegamojo patalpoje, o aplinkui mėtėsi skardinės nuo alkoholio. Beje, žuvusysis – benamis, slapčia nakvodavęs svetimame name. Gaisro metu namas smarkiai apdegė, sudegė jo stogas, vietomis įlūžo perdanga, išdegė vidus. Autonominio dūmų detektoriaus name irgi nebuvo.“
„Daugiabutyje, kuriame gyvenu, irgi buvo kilęs gaisras, – pasakojo I. Starinskienė. – Neįgali kaimynė buvo sukėlusi gaisrą, nes pamiršo ant viryklės verdantį puodą. Tuomet ji apdegė rankas ir plaukus. Senolė jau ne kartą buvo nuėjusi pagulėti pamiršusi puodą, todėl yra tekę ir patiems bėgti pas ją, mūsų bute pasklidus dūmų kvapui, patikrinti, ar viskas jos bute gerai. Po šių įvykių atvykę jos vaikai išjungė viryklę, bet ji išsikvietė meistrą ir šis ją vėl prijungė. Klausos negalią turinti moteris ir po sukelto gaisro vėl buvo pamiršusi maistą ant viryklės, tik laimei, kaimynė ir mano vyras išgirdo autonominio dūmų detektoriaus perspėjimą. Jie nuskubėjo pas ją, nes pati senolė jo net negirdėjo...“
Pareigūnė teigia, kad per tuos 12 metų, kai ji dirba priešgaisrinėje priežiūroje, situacija yra pagerėjusi, žmonės tapo sąmoningesni, rūpestingiau prižiūri savo namus, daugelis yra įsigiję autonominius dūmų detektorius: „Galbūt tam turi įtakos ir per televiziją nuolat rodomi gaisrai, rekomendacijos išsivalyti dūmtraukius, susiremontuoti krosnis, įsigyti dūmų detektorius. Taip pat žmones motyvuoja ir informacija, kad neįsirengus dūmų detektoriaus ir kilus gaisrui jie gali negauti draudimo išmokos.“
O prasidėjus šildymo sezonui ir namuose kūrenant krosnis, ji ragina nepamiršti svarbiausių taisyklių: „Pirmiausia išsivalykite dūmtraukius, jeigu to nepadarėte pavasarį, pasibaigus šildymo sezonui. Būtinai prie krosnies pakuros prikalkite nedegų pagrindą, kad iškritusios žarijos nepadegtų namų. Nelaikykite degių medžiagų, taip pat malkų prie krosnies, nedžiovinkite prie jos drabužių, nepalikite atvirų pakuros durelių, išeidami iš namų nepalikite besikūrenančios krosnies ir tuo labiau – namuose vienų vaikų.“
I.Starinskienė priduria, jog lankydamasi gyventojų būstuose ir kalbėdama su gyventojais, kuo reikėtų pasirūpinti, kad namai būtų saugūs, neretai išgirsta, jog jie šimtą metų taip gyveno ir gaisras nekilo. Deja, kartais reikia vienos akimirkos, kad gaisras pasiglemžtų viską, ką turėjai.
PAGD inf.
