N. P.: Slaptasis liudytojas kalba daugybę dalykų, iš kurių galima susidaryti įspūdį, kad kriminalistai buvo neatsakingi, nereaguojantys į informaciją ir faktus ir dėl jų kaltės žuvo žmonės. Bet, kai Jūs žiūrite iš šalies, ar Jus įtikina šito žmogaus kalbos prieš kameras?
A. S.: Na, žmogus, kurį dabar visi vadina informatoriumi, kalba lyg ir įtikinamai, lyg ir argumentuotai, kalba apie konkrečius faktus ir dalykus, bet... Pagal savo ankstesnį darbo pobūdį policijoje aš visuomet esu linkęs tikrinti visą informaciją. Policijai tai yra privalu, kaip ir prokuratūrai, tikrinti kiekvieną informaciją, pateiktą faktą. Ten yra klausimų, kuriuos galima būtų pateikti, kad pasitikslintume kai kurias detales. Jų elgesys paprastai apsprendžiamas jų interesais. Juk informatoriai, kurie dirba ir teikia žinias apie kriminalinį pasaulį ir padarytus nusikaltimus, retai kada dirba idėjiniu pagrindu. Kalbėkim tiesiai. Dirba kartais tam, kad apsaugotų save, gautų dividendų nuo savo mažesnės, o gal net didesnės nusikalstamos veiklos, turėtų pažinčių policijoje, kartais norėdami atkeršyti savo nusikalstamos veiklos konkurentams. Čia motyvų būna labai daug ir įvairių.
N. P.: Man rodos, šiuo atveju taip ir yra. Šitas žmogus viešai, prieš kameras prisipažino, kad po to, kai jis policininkų paklausė, ar jie padės jam jo ikiteisminiame tyrime, ir sulaukęs neigiamo atsakymo, pagrasino, kad nueis pas žurnalistus ir tą padarė tą pačią dieną.
A. S.: Dabartinis klausimas: tiesą jis kalba ar netiesą. Man sunku suvokti, kaip galima taip pasielgti, jeigu taip buvo pasielgta. Šiandien jau kitaip klausimas galėtų būti formuluojamas: ar galėjo ir ar privalėjo žinoti apie tai?
N. P.: Ar Jums nesusidaro toks įspūdis, kad mūsų policijoje veikė gauja nusikaltėlių? Ar taip gali būti?
A. S.: Iš tiesų gali susidaryti toks įspūdis, kad veikė vos ne nusikalstama grupuotė. Aš manau, kad tai nebūtų teisingas įspūdis. Taip negalima vertinti, kad policijoje vos ne mafija sėdi. Nes sunkiai suprantama, iš tikrųjų sunkiai suprantama, kodėl žmonės žinodami, jeigu tikrai žinojo, nuslėpė, jog bus nužudytas teisėjas. Protu sunkiai suvokiama.
N. P.: Bet kita vertus, ar nebus taip, kad toks labai viešas tyrimas gali pakenkti pačiai policijai, ir jau nieku gyvu nepakels jos reitingų visuomenės akyse?
A. S.: Aš manu, kad tikrai reitingų nepakels. Ir ne „gali pakenkti“, o tikrai pakenkė. Bet kuriuo atveju pakenkė ne ta prasme, kad tyrimas viešas, bet pakenkė policijos autoritetui, policijos įvaizdžiui. Nes visi tie kaltinimai mesti pareigūnams. Čia kito varianto nėra.
N. P.: Policijos Generalinis komisaras sako, kad po to, kai iš pareigų pasitraukė vienas jo pavaduotojų, į jo vietą nebus ieškoma naujo žmogaus. Lyg ten jo ir nereiktų, jo pareigas galima padalinti kitiems likusiems pavaduotojams, nes tokia policijos reforma. Ar metas dabar kalbėti apie reformą?
A. S.: Reformos, kiek žinau, nuo mano darbo laikų policijoje vis vyksta ir vyksta, vis reformuojama ir reformuojama. Protingi žmonės sako, kad reformuoti reikia tada, kai tai iš tikro yra reikalinga. Galbūt ir reikalingi vienokie ar kitokie organizaciniai pertvarkymai, kompetencijos persiskirstymas. Aš visuomet pasisakau už tai, kad kriminalinė policija turi išlikti labai stipri, ji turi būti labai profesionali, nekalbant jau apie tai, kad ji turi būti kompetentinga, sąžininga ir švari. Apie skaidrumą nelabai turėčiau sakyti, nes operatyvinė veikla nenumato ypatingo skaidrumo. Be abejo, yra ir taisytinų dalykų, todėl tas profesionalumas turi likti nuo apačios iki viršaus. Kriminalinės policijos pareigūnas, t.y. pareigūnas, kuris tiria kriminalinius nusikaltimus, taptų geru specialistu: žinotų kriminogeninę situaciją, žinotų nusikalstamą pasaulį, įgytų tam nusikalstamame pasaulyje vadinamas operatyvines pozicijas, savo informacijos šaltinius – reikia laiko. Skaičiuojama, kad tapti rimtu kriminalinės policijos pareigūnu reikia iki 5 metų.
N. P.: Ar Jūs įžvelgiate mūsų kriminalistų padarytų klaidų, atvedusių prie tokios situacijos?
A. S.: Į šį klausimą atsakys šiuo metu atliekamas tyrimas.
N. P.: Bet Jums kyla abejonių?
A. S.: Viskas priklauso nuo to, ar jie žinojo šią informaciją. Tai man tikrai netelpa į galvą, kad galėjo žinoti ir nutylėti, nieko nedaryti...
N. P.: Bet gal jie darė ir nepadarė iki galo?
A. S.: Tai kaip aš ir sakau – jeigu galėjo ir turėjo tam užkirsti kelią – ir šito nepadarė, tai tolimesni veiksmai gali būti paaiškinami, kad buvo noras nuslėpti tai, kas buvo nepadaryta ir nuo to išsivystė štai tokia situacija.
N. P.: Ar Jūs nematote požymių, kad šitoje situacijoje yra netgi sprendžiamos savos problemos, santykiai ir įtakos?
A. S.: Lietuvoje kitaip nebūna. Trumpas atsakymas būtų toks. Be abejo, tokias prielaidas tikrai galima daryti. Ir be abejo, čia yra ir įtakų, ir interesų, ir politinių įtakų, ir kito.
N. P.: Aš noriu Jūsų paklausti apie dar vieną svarbų šios savaitės įvykį „Snoro“ banko nacionalizavimą. Kadangi Jūs 2000–2006 metais buvote ne tik Seimo narys, bet ir Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, tai noriu Jūsų paklausti, ar tai metais apie
„Snorą“ jau buvo kokios nors „blogos“ informacijos? Ar Jūs pamenate, kad buvo kas neraminančio ir Nacionalinio saugumo komitetą?
A. S.: Trumpai atsakant – buvo.
N. P.: Viename iš dienraščių pasirodė rašinys, kad netrukus bus ataka prieš visą Lietuvos bankų sistemą. Ar gali įvykti bankų krizė dėl to? Ar užtenka tokio rašinio?
A. S.: Jeigu prisiminsime istoriją, tai šiek tiek anksčiau, prieš Naujuosius metus viename laikraštyje taip pat pasirodė toks rašinys dėl bankų krizės. Tada sprendėm klausimą, ar įmanoma tai sustabdyti teisinėmis priemonėmis, užkirsti kelią tokiems gandams, kurie bankų sektoriui yra labai pavojingi. Tai nekelia jokių abejonių. Bet teisiškai tai padaryti yra labai sudėtinga. Bet galbūt prie šito klausimo reikėtų grįžti.
Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“
www.lvcom.eu
