Draudimo bendrovės BTA ekspertų vertinimu, kapų tvarkymui žmonės tebeskiria daug dėmesio ir lėšų, tačiau viena aplinkybė nesikeičia – kapinės nėra nuolat saugomos, todėl patyrus žalą praktiškai nėra galimybių surasti kaltininką.

„Lietuvoje priskaičiuojama iki 8 tūkst. kapinių ir jų bendras plotas tikrai įspūdingas. Tačiau net ir valstybinės reikšmės kapinės, jau nekalbant apie kapines atokesniuose regionuose, nėra nei stebimos vaizdo kameromis, nei prižiūrimos sargų ar saugos tarnybų, tad galima sakyti, kad į jas gali patekti kas tik nori. Žinant, kad pačios populiariausios kapų puošybos medžiagos vis dar yra dekoratyvinis akmuo bei granitas, tampa aišku, kodėl amžino poilsio vietos taip masina piktavalius. Tiesa, situacija gerėja ir rezonansinių atvejų kapinėse beveik nebepasitaiko“, – sako BTA turto draudimo produktų vadovė Dalia Strazdienė.

Lietuvoje 2010 m. vyko išskirtinis teismo procesas dėl 4 jaunuolių padarytos žalos – jie Kėdainiuose išvartė net 267 kapų paminklus. Tada teismo posėdį teko rengti Kultūros centre, kadangi į esamą teismo salę tiesiog nesutilpo daugiau kaip 100 nuo vandalų nukentėjusių žmonių.

D.Strazdienės teigimu, kapines dažniau nuniokoja ir nuostolių pridaro gamtos stichijos: stiprus vėjas, jo nulaužti ar išversti medžiai, užtvindo smarkūs ir gausūs krituliai.

„Vien kapo puošybos elementų restauravimas gali kainuoti šimtus eurų, o jų šeimos biudžete tokioms situacijoms dažniausiai tiesiog nenumatoma. Todėl kol kas vienintelis būdas išvengti finansinio smūgio – apdrausti, nes piktavališko nusikaltimo atveju kaltininko beveik neįmanoma nustatyti, o dėl gamtos stichijų atveju žalos atlyginimo apskritai nėra iš ko pareikalauti“, – tvirtina draudimo ekspertė.

Daugiau nei 30 Vilniaus miesto kapinių administruojančios įmonės „Naujininkų ūkis“ projektų vadovas Darius Jakutonis sako, kad dažniausiai amžino poilsio vietose fiksuojamos smulkios vagystės: vagiami dekoratyviniai augalai ar žvakės, rečiau, bet pasitaiko atnaujintų brangių paminklų, antkapių plokščių, paminklų puošybos elementų pasisavinimo atvejų.

„Paradoksalu, bet yra buvę atvejų, kai patys restauratoriai vienų paminklų dalis uždeda kitiems ar perparduoda. Nė vienose kapinėse nėra vaizdo kamerų ar sargų, todėl tai pamatyti ar užfiksuoti, pavyzdžiui, 80 ha plote yra neįmanoma“, – sako jis.

Pasak specialisto, nėra ir recepto, tinkamo spręsti gausaus lietaus problemą, nes absoliuti dauguma kapinių yra senos ir gausiai užlaidotos, todėl jose įrengti nuotekų vamzdžius ar kitas apsisaugojimo nuo potvynių priemones tiesiog nėra galimybių.

Su senais, sutręšusiais ir pavojų keliančiais medžiais kiek paprasčiau – administratoriams pastebėjus arba akyliems žmonėms pranešus apie grėsmę keliančius ir galinčius lūžti medžius, gavus leidimą jie tiesiog pašalinami.

Neapsieinama ir be kurioziškų žalas sukeliančių situacijų. Pavyzdžiui pasinaudojama galimybe privažiuoti beveik prie pat lankomo kapo, o su laisva pavara paliktas automobilis ima ir nurieda nuo kalniuko.

„Neseniai mūsų administruojamose kapinėse senjorų pora neapdairiai pasistatė automobilį šalia lankomo kapo – jis nuriedėjo ir apgadino kito kapo tvorą, kurią vėliau reikėjo keisti“, – sako D. Jakutonis.

D.Strazdienės teigimu, amžinojo poilsio vietas lankantieji turėtų būti pastabūs ir pamatę net ir apleistoms ar rečiau lankomoms kapavietėms padarytus ar gresiančius nuostolius, apie tai informuoti kapines prižiūrinčias institucijas.

„Nuo gamtos stichijų ar ilgapirščių sukeliamų nuostolių nėra apsaugoti net ir labai kruopščiai bei atsakingai artimųjų kapus prižiūrintieji. Tačiau būdami bendruomeniški, stebėdami aplinką dalies nelaimių ir nuostolių galime išvengti apie pastebėtą pavojų ar padarytą žalą pranešdami atsakingoms tarnyboms“, – įsitikinusi D. Strazdienė.