Tarnybos draugui atvykstant pas mane visada labai džiaugiuosi, nes Sovietinėje kariuomenėje esame praėję daug išbandymų.
Taigi mano draugas atvažiavo į man priklausantį kiemą ir liko nakvoti sunkvežimyje. Aš, kaip įprasta, miegojau namuose, nors ir girdėjau, kad automobilis atvažiavo, žinojau, jog tai draugas, tačiau neišėjau į lauką, nes nenorėjau pažadinti vaikų - tuo labiau, kad buvo ankstyvas rytas. Be to ankstesnio vizito metu jis yra sakęs, kad dėl savo profesijos (tolimųjų reisų vairuotojas) jis yra pripratęs nakvoti sunkvežimyje, be to kieme yra du šunys, kurie „garantuoja“ jam ramų miegą. Draugas liko nakvoti sunkvežimyje, stovinčiame mano nuosavame kieme.
Tas rytas prasidėjo labai netikėtai ir neįprastai. Mane ir visus šeimos narius - žmoną ir 3 vaikus (14 metų ir 4 metų sūnus, bei pusantrų metų dukrytę) pažadino stiprūs automobilių signalai prie pat langų mano kieme. Visus ištiko šokas - 4 ir pusantrų metų vaikai nuo triukšmo pažadinti pradėjo verkti. Aš apsirengiau ir išėjau į kiemą. Bijojau, kad nieko neatsitiktu draugui, nes Maišiagaloje dažnai pasitaiko įvairių teisės pažeidimų, o policija dažniausiai nesugeba jų išsiaiškinti. Žmonės, nusivylę policijos darbu, tiesiog nesikreipia į pareigūnus, nes žino, kad nieko iš to gero nebus.
Dar daugiau nerimauti pradėjau kai savo kieme pamačiau du policijos džipus. Pirma mintis buvo, kad atsitiko kažkas su draugu. Ši mintis kilo todėl, kad pas mus Maišiagaloje pakankamai daug vagysčių, pliešimų ir šiaip įvairiausių negerų dalykų atsitinka. Iš pažįstamų labai daug kartų girdėjau apie įvairius įvykius, kuriuose jie yra nukentėję. Pvz.: pavasarį viena moteriškė ėjusi namo iš parduotuvės buvo sumušta ir iš jos atėmė rankinuką. Kitam gyventojui vidurdienį Maišiagalos centre esančioje parduotuvėje ištraukė piniginę su dokumentais ir pinigais. Dar vienam iš namų pavogė statybines medžiagas, be to yra ir narkomanijos problema. Aš aišku nežinau, ar yra oficialiai registruotu narkomanų, tačiau neoficialiai užtenka pasivaikščioti po miestelį - ypač vakare (nors aš nesiūlyčiau to daryti) tai viskas tampa akivaizdu. Galima būtų problemų sąrašą tęsti toliau, tačiau pasakosiu esminį įvykį sukrėtusį mane ir mano šeimą.
Išėjęs į lauką pastebėjau du policijos džipus išvažiuojančius iš mano kiemo. Nerimas sustiprėjo dar labiau. Tačiau pasirodė keista, kad kiekviename džipe sėdėjo tik po vieną pareigūną (vienas man buvo nepažįstamas komisaras, kitą pažinau - vyresnysis inspektorius Zbignev Romeiko iš Maišiagalos policijos nuovados, su kuriuo keletą kartų teko ginčytis dėl jo veiksmų teisėtumo, bet tai yra atskira istorija, kuria manau papasakosiu kitame laiške).
Apsižvalgęs po kiemą pastebėjau, kad važinėta buvo per veją. Mano kiemas yra pakankamai didelis kad apsisuktų sunkvežimis su priekabą, tačiau pareigūnai nesugebėjo apsisukti su visureigiais. Asmeninė pastaba - krizė Lietuvoje, o Lietuvos policijos pareigūnai matyt „taupydami“ kurą tikriausiai vykdė ypatingo svarbumo operaciją, kad važinėjo kaip šerifai Amerikoje - kiekvienas su asmeniniu - tarnybiniu automobiliu.
Man paklausus draugo kas atsitiko jis papasakojo šią istoriją:
Atvykus pas mane į kiemą jis buvo labai pavargęs po kelionės ir užmigo sunkvežimyje. Staiga jį pažadino triukšmas. Atsikėlęs jis pamatė, kad prie jo sunkvežimio stovi uniformuoti policijos pareigūnai. Iš pradžių pareigūnai bandė atidaryti duris patys, tačiau, kadangi durys buvo užrakintos, jie pradėjo belstis. Atidarius duris pareigūnai nieko neaiškindami pareikalavo atidaryti bakus. Draugas pakluso policijos pareigūnų reikalavimams - atidarė bakus. Bakai buvo pilni. Nieko neaiškinant jie nuėjo link mano garažo durų. Prie to garažo buvo pririštas šuo. Ant garažo durų aiškiai matoma lentelė su įspėjamuoju užrašų dėl šuns. Bent nepaisant tuo, kad yra užrašas, stovi šuns būda, vyr.inspektorius Z. Romeiko bandė patekti į garažą. Policijos pareigūnams bandant patekti į garažą iš budos staiga iššoko šuo, taigi pareigūnai vos spėjo atsitraukti (Jei šuo būtų įkandęs šitam pareigūnui, kas tada būtų?).
Taigi pareigūnai nieko neaiškindami atsisėdo į automobilius ir išvažiavo.
Išklausęs draugo pasakojimą, bei supratęs kas vyksta, iš karto nuvykau į Maišiagalos policijos nuovadą. Maišiagalos policijos nuovadoje užėjau į kabinetą, kuriame sėdėjo du komisarai, vyresnysis inspektorius Zbignev Romeiko, ir dar vienas pareigūnas, laipsnio kurio neįsidemėjau. Prisistačiau ir paprašiau paaiškinti, kokiu pagrindu ir su kokiu tikslu prieš pusvalandį pareigūnai atvyko į mano kiemą. Be to, paprašiau paaiškinti, kodėl pažadino draugą, kodėl triukšmavo mano kieme, taip pat kodėl jie apie tai neinformavo manęs kaip savininko - be to, kodėl važinėjo per veją, nors vietos kieme apsisukti pakanka. Atsakymų į visus klausimus aišku negavau, tačiau štai kas man buvo paaiškinta:
Pareigūnų teigimu policija gavo pranešimą, kad į mano kiemą atvažiavo sunkvežimis, iš kurio bako yra išpilamas kuras. Taip pat, kadangi mano kiemas yra neaptvertas, tai policija turi teisę be jokių kliūčių įvažiuoti į man priklausančią teritoriją.
Paklausiau ar pareigūnai supranta, kad nepagrįstai sukėlė triukšmą, pažadino bei išgąsdino vaikus? Vienas iš komisarų pakartojo, kad jie nieko neteisėto nepadarė. Komisarui bendraujant su manimi į pokalbį įsikišo vyr. inspektorius Z. Romeiko. Į mano teigimą, kad vaikams dėl policininkų veiksmų buvo sukeltas stresas, Z. Romeiko man uždavė klausimą: “O kodėl 8 val. pas mane vaikai dar miega?“, bei pridūrė, kad man pačiam reikia mažiau problemų daryti, mažiau gerti ir nekelti skandalų, po kurių policija turi darbo. Man paklausius, ar kada nors jisai yra matęs mane girtą, policininkas atsakė, kad ne.
Šioje vietoj norėčiau pastebėti, kad iš tikrųjų keletą kartų dėl tam tikrų įvykių (kurių viešai aiškinti nenoriu) kreipiausi į Vilniaus rajono policijos komisariatą. Maža to, reikalavau patikrinti visų, su kreipimusi į policiją susijusių asmenų blaivumą, nes neblaivūs buvo būtent kiti asmenys. Ir aplamai, kas bendro buvo tarp šių įvykių?
Taigi jokioje įskaitoje dėl priklausomumo narkotikams ar alkoholiui aš neesu registruotas, o išgirdęs tokius kaltinimus, paklausiau kabinete esančių komisarų, ar jie girdėjo, ką pasakė vyr. inspektorius Z. Romeiko ir, kad jam už savo žodžius teks aiškintis kitoje vietoje - tai yra arba teisme arba pas viršininkus, nes jo pasisakymą traktuoju, kaip įžeidimą. Jokio atsakymo iš komisarų neišgirdau. Supratau, kad jie tikriausiai „NIEKO NEGIRDĖJO“.
Taip pat pasakiau, kad nemandagu tokiu būdu kalbėti ir pasiteiravau ar jaunesniajam pagal pareigas ir laipsnį policininkui (turiu omenyje vyr. inspekoriaus Z. Romeiko) nereikėtų atsiklausti leidimo pas vyresnį pagal pareigas ir laipsnį policijos pareigūną - ar gali jis kalbėti.
Nežinau kaip policijoje, bet Lietuvos kariuomenėje, kurioje tarnauju jau 15 metų, kai kalba majoras (atitikimas komisaro laipsniui) vyr. leitenantas (atitikimas vyr. inspektoriaus laipsniui) – jei norėtų įsiterpti į pokalbį - privalo atsiklausti leidimo pas majorą.
Ir šį kartą iš policijos pareigūnų jokio atsakymo negavau. Nesulaukęs nei atsiprašymo, nei išsamaus paaiškinimo, nei pareigūnų apgailestavimo dėl įvykių - grįžau namo.
Kalbant apie įvykį, kad skaitytojams būtų lengviau orientuotis situacijoje, viešai pareiškiu, kad jokio kuro išpylimo iš draugo sunkvežimio nebuvo, tačiau, jeigu kuras būtų išpilamas iš sunkvežimio iš tikrųjų, ar tai būtų nusikaltimas? Ar netgi tokiu atveju, pareigūnai neturėtų prisistatyti ir savininkui paaiškinti kas vyksta?
Apibendrinant visą tai, ką aukščiau minėjau, galiu pasakyti, kad policijos pareigūnai be orderio, ar įspėjimo įsibrovė į privačią nuosavybę, pažadino vaikus, sukėlė kaimynus, bei sutrukdė vairuotojui ilsėtis prieš tolimąjį reisą.
Kiek girdėjau policijoje yra nerašyta taisyklė, kad policininkas policininkui nekenks niekada. Taigi ir įrodyti ką Jums aprašiau beveik neįmanoma, nes bus prirašyta skirtingų pareigūnų, bet vienodo turinio tarnybinių pranešimų, kuriuose bus viskas neigiama. Nebent bučiau važiavęs į nuovadą su diktofonu ir tai, tokiu atveju, iškiltu klausimas dėl pokalbio įrašinėjimo teisėtumo, bei įrašo tikrumo. Man, kaip ir bet kuriam paprastam Lietuvos Respublikos piliečiui, yra beveik beprasmiška ieškoti tiesos.
Šioje istorijoje išryškėja pareigūnų etikos bei kultūros stokos problemos. Kaip ankščiau minėjau esu kariškis ir puikiai suprantu kas yra pareiga ir įsakymas. Kiekvienoje tarnyboje viską galimą pridengti pareigos atlikimu bei įsakymo vykdymu. Tačiau reikia prisiimti ir moralinę atsakomybę už savo veiksmus.
Nekelčiau sąmyšio, jeigu policijos pareigūnai, atvažiavę į mano namus, normaliai pabendrautų, paaiškintų situaciją ir be triukšmo išvažiuotu. Arba tiesiog pripažintu, kad suklydo ar buvo suklaidinti (specialiai ar atsitiktinai, neaišku).
Šiuo atveju tikriausiai pareigūnas Z. Romeiko ir komisarai netgi tokios minties neprisileidžia, kad jie suklydo ir, kad jie turėtų ko nors atsiprašinėti. Jie gi valdžia ir jų visi turi bijoti – be abejo jie yra “visada teisūs“. Dauguma pareigūnų nesuvokia, kad jie privalo tarnauti žmonėms o ne jiems vadovauti. Kad jie gyvena iš tų pačių žmonių sumokėtų mokesčių. Ši problema Lietuvoje liks dar ilgai neišspręsta, jeigu policijos vadovybė neskirs pakankamai dėmesio pareigūnų etikai ir bendravimo kultūrai.
Taigi, kol kas manau, jog vienintelis būdas kovoti su tokiais pareigūnais yra problemos paviešinimas. Įdomu kokią nuomonę apie šią situaciją turės aukštesni policijos pareigūnai? Gal jie sutiks pakomentuoti situaciją arba išdėstyti savo nuomonę? Mielai seksiu šio laiško komentarus.

V.Š. (Vardas ir pavardė redakcijai žinomi)

Kalba netaisyta