„Padidintos rizikos zonoje atsiduria tie gyventojai, kurie savo artimųjų rate nėra niekada kalbėjęsi apie telefoninius ar elektroninius sukčius, žalą, kurią jie gali padaryti ir požymius, pagal kuriuos galima atpažinti potencialius apgavikus. Todėl pirmojo kontakto su apgavikais metu šie žmonės greičiausiai nebus tinkamai pasirengę psichologiškai ir gali patikėti sukčių įkalbinėjimais“, – pasakoja „Swedbank“ elektroninių kanalų skyriaus vadovė Lina Žemaitytė.
Tyrimo duomenimis, beveik 60 proc. gyventojų, sulaukusių telefoninių sukčių skambučių, teigė, kad sukčiai jų prašė padengti žalą, kurią neva padarė artimieji ar pažįstami. Apie 15 proc. kalbėjusių su telefoniniais sukčiais gyventojų sakė, kad apgavikai prašė paskolinti pinigų, 13 proc. pasakojo, kad jų buvo prašoma atskleisti savo finansinius duomenis – banko sąskaitos numerį, elektroninės bankininkystės slaptažodį ir saugumo kodus. Tyrimas parodė, kad apgavikai dažniausiai gyventojams prisistato įvairių institucijų pareigūnais, bankų ar draudimo bendrovių darbuotojais, taip pat šeimos nariais ar draugais.
Pasak L. Žemaitytės, sukčiai nuolat ieško naujų apgaulės būdų ir keičia savo taktiką. Supratę, kad gyventojai jau pakankamai informuoti apie jų naudojamus apgaulės veiksmus, jie tobulina taikomus metodus. Akivaizdu, kad policijos, bankų ir kitų institucijų įsitraukimo nepakanka – pilietinis aktyvumas bei asmeninės pastangos apsaugoti artimuosius taip pat yra labai svarbios.
„Primename, kad kiekvienas žmogus privalo saugoti savo asmens duomenis – asmens kodą, prisijungimo prie elektroninės bankininkystės kodus, sąskaitų numerius. Tai yra tarsi raktas nuo seifo, kurio nevalia niekam atiduoti. Taip pat patariame gyventojams skirti laiko ir artimųjų rate aptarti, kaip reikėtų elgtis, jei būtų sulaukta įtartinų skambučių ar laiškų, ir kodėl negalima dalintis su skambinančiais ar rašančiais nepažįstamaisiais jokia asmenine informacija. Šia tema būtina kalbėtis ne tik su nepilnamečiais vaikais, iš kurių sukčiai dažnai išvilioja pinigus ir tėvų duomenis, bet ir vyresnio amžiaus artimaisiais, ypač moterimis, į kurias sukčiai taikosi dažniausiai. Šie paprasti veiksmai ateityje gali padėti išvengti rimtų finansinių nuostolių“, – tęsia L. Žemaitytė.
Remiantis tyrimu, šiuo metu Lietuvoje nuo sukčių gali būti nukentėję apie 3,4 proc. šalies gyventojų, tai yra virš 100 tūkst. žmonių. Beveik kas penktas (17 proc.) žmogus, susidūręs su sukčiais, turėjo investuoti lėšų į savo saugumą. Dažniausiai po susidūrimo su sukčiais gyventojai turėjo keisti telefono numerį ar savo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis.
„Dauguma gyventojų, su kuriais kontaktavo sukčiai, šia informacija pasidalijo bei perspėjo savo artimuosius, draugus, šeimos narius, giminaičius ar bendradarbius. Tačiau tik kas dešimtas apie savo susidūrimą su sukčiais nedelsdamas pranešė policijai, o savo banką apie sukčių bandymus apgauti informavo tik 3 proc. su tuo susidūrusių šalies gyventojų“, – tyrimą komentuoja L. Žemaitytė.
Pasak jos, gyventojų aktyvumas informuojant banko ir policijos atstovus galėtų ne tik padėti apsaugoti nuo potencialios žalos. Detali kaupiama informacija apie bandymus sukčiauti ir išgauti asmeninius duomenis gali būti naudinga ateityje vykdant prevencinius veiksmus ir šviečiant gyventojus apie sukčiavimo metodus ir žalą. Kiekvienu atveju, kai banko tyrėjai gauna informacijos apie suaktyvėjusius sukčių veiksmus, šia informacija yra operatyviai dalinamasi su konkretaus regiono gyventojais ir jie perspėjami apie galimas grėsmes.
Reprezentatyvus Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas buvo atliekamas 2013 m. balandžio-gegužės mėnesiais. Jame dalyvavo 1008 šalies gyventojai, kurių amžius nuo 18 iki 75 metų.
