Štai sostinėje nuo 2003 m. tokios studijos buvo parengtos net trys, joms išleisti milijonai, tačiau po 11 metų net patys idėjos iniciatoriai nusprendė sustoti, ją atidėdami 16-ai metų. Pagrindiniu motyvu nurodytas nepakankamas būsimų keleivių srautas, tačiau parengtose studijose paminėti ir kiti esminiai trūkumai.

Dar pirmojoje, 2003 m. paskelbtoje, galimybių studijoje SĮ „Vilniaus planas“ ir prancūzų bendrovės „Systra“ specialistai pastebėjo, kad „vidutinis srauto greitis prie tramvajaus linijų sumažėja apie 4,5-5,5 km val.“, o „nevystant gatvių tinklo, transportas piko valandomis iš esmės gali būti paralyžiuotas“. Taip pat įvardinama inžinerinių tinklų po gatve iškėlimo būtinybė, o kai kur tai padaryti yra kone neįmanoma. Šios išvados atsikartoja ir vėlesniuose tyrimuose, o pačios studijos didelė dalimi atrodo nukopijuotos viena nuo kitos.

Nurodytos problemos būdingos ne tik Vilniaus tramvajui, bet visoms tramvajų sistemoms bendrai. Kadangi tramvajus juda viename lygyje su gatvės eismu, kitas gatvės transportas neišvengiamai susiduria su nepatogumas. Tramvajus turi pirmumą sankryžose, tad formuojasi automobilių spūstys. Gatvėse, kuriomis eina tramvajaus maršrutai, neretai tenka visai uždrausti gatvės eismą dėl vietos trūkumo. Taip norėta padaryti ir Pylimo gatvėje Vilniuje.

Tarp transporto specialistų vyrauja nuomonė, kad iš esmės spręsti susisiekimo problemas gali tik transporto srautų išskirstymas į skirtingus lygius. Tokio tipo viešojo transporto priemonė yra metropolitenas. Asociacijos „Metro sąjūdis“ specialistai Klaipėdai yra pasiūlę metro trasą, kurios dalis kaip įprastas geležinkelis galėtų būti pratęsta iki Palangos.