Svarbu kantrybė
„Pusę savo profesionalaus gyvenimo laikrodininkas praleidžia prie stalo“, – juokiasi ponas Ryšard aiškindamas, kad šios įvairios laikrodžio sudedamosios dalys labai mėgsta kristi ant grindų.
Šiandien sunku rasti tikrą laikrodininką. Anot vilniečio Ryšardo Ježinskio, šiuo metu nedaug galima rasti meistrų, kurie imsis taisyti mechaninius laikrodžius. Daug yra tokių, kurie imasi, bet taiso blogai. Ne kartą jam tekdavo taisyti tokių meistrų broką.
„Vieną kartą klientė atvežė laikrodį iškart po remonto. Lūžo styga, kurią meistras sulydė alavu, o šis, visų pirma, prislopino garsą, o antra, tai minkštas metalas, todėl po pirmo dūžio styga lūžo. Meistras priekaištavo savininkei, kad neatsargiai vežė laikrodį namo ir todėl toji styga lūžo. Bet tai ne jos kaltė, o nevykusio meistro, nes tą stygą reikėjo kitaip tvirtinti. Pataisiau, ką reikėjo pataisyti, ir dabar viskas veikia“, – pasakoja laikrodininkas pripažindamas, kad jo darbe reikalinga ypatinga dovana – kantrybė.
Apie kiekvieną laikrodį – ne tik esančius jo dirbtuvėje, bet ir tuos, kurie yra jo namuose – ponas Ryšard gali pasakoti valandų valandas. Čia yra ir šeštajame dešimtmetyje gamintų žadintuvų, ir auksinių bei sidabrinių kišeninių laikrodžių, ir paauksuotų, ir didelių laikrodžių-spintų (taisydamas didžiausius jų dažniausiai priima tik pačius mechanizmus, nes korpusams pritrūktų vietos). Čia yra ir laikrodis su anga specialiam raktui su rankenėle, kurią sukant nustatomas tikslumas – pasuki ir laikrodis eina greičiau arba lėčiau. Yra ir kariniame fabrike pagamintas laikrodis, kurio korpusas turi medžioklinių elementų – šautuvą, šunį, trimitą, paukštį.
„Viena moteris 25 metus vaikščiojo į antikvariatą, norėdama nusipirkti „teminį“ laikrodį. Žiūriu, ateina kartą pas mane ir kažką maiše atsineša. Rado antikvariate laikrodį su klonu. Sako: „Pone Ryšardai, šiame laikrodyje reikia viską pataisyti“, – prisimena laikrodininkas.
Jo dirbtuvėje – daugiausia seni laikrodžiai, kai kuriem – daugiau kaip šimtas metų. Anot pono Ryšardo, pataisyti galima kiekvieną laikrodį, jei tik jo mechanizme išlikusios visos detalės.
Laikrodininkas ir juvelyras
Pono Ryšardo jaunystės metai prabėgo sovietų Lietuvoje. Į kariuomenę buvo išsiųstas Rusijos šiaurėn – į Severomorską, netoli Murmansko. Kariuomenėje dažniausiai buvo atsakingas už aprūpinimą, dirbo ir virėju. Prisimena, kad nemėgo purvino darbo, todėl atlikęs tarnybą pradėjo dirbti „Kibirkšties“ gamykloje, kur, be kita ko, būdavo gaminamos antenos. Po kurio laiko panoro išeiti ir pasiieškoti ko nors kito. Vadovybė pasiūlė pasimokyti kokios nors profesijos, juo labiau kad gamykloje buvo lygintuvų, siuvimo mašinų, šaldytuvų taisykla. Kartu nutarė, kad mokysis laikrodininko ir juvelyro profesijos. Šių profesijų specialistai tuomet būdavo ruošiami kartu.
Savo mokytoją Kazimierą Zamblauską ponas Ryšard prisimena šiltais žodžiais. Sako, kad daug iš jo išmoko. Dirbo su juo metus, tačiau iki šiol palaiko ryšį. Laikrodininko dirbtuvėje ant sienos kabo raštelis su pono Zamblausko telefono numeriu. Ponas Ryšard jam skambina, kai tik prireikia patarimo taisant kokį sudėtingą mechanizmą.
Metus pasimokęs pas meistrą, išvyko kelių savaičių mokymų į Maskvą. Maždaug tuo pat metu „Roll“ išleido elektroninius laikrodžius ir reikėjo vėl vykti į Maskvą mokytis taisyti laikrodžių gamykloje, kurioje jie buvo pagaminti. Maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio Ryšard Ježynski susiejo savo gyvenimą su laikrodininko profesija ir nesiskiria su ja iki šių dienų.
Žydų privilegija
„Mano mokytojas buvo ir muzikantas (mintinai mokėjo daugiau kaip 70 dainų), ir vairuotojas, ir laikrodininkas, ir juvelyras. Kai nebegalėjo dirbti vairuotoju, buvo laikrodininku. Dabar jam per 80 metų“, – pasakoja ponas Ryšard ir priduria, kad anais laikais ne visi šios profesijos atstovai buvo linkę dalintis savo paslaptimis. „Būdavo ir tokių, kurie pataiso laikrodį, bet nenori atskleisti, kaip tai padarė. Ką gi, anuomet tarp mūsų buvo konkurencija. Juk ketirių narių šeimoje kiekvienas turėjo bent po vieną rankinį laikrodį, be to, dar du žadintuvai, sieniniai laikrodžiai. O šiandien bute yra daugiausia vienas laikrodis kaba, likusius atstoja tie mobiliuosiuose telefonuose.
Laikrodininko profesijoje svarbiausia yra kantrybė ir, kaip pabrėžia ponas Ježynski, šį darbą reikia mylėti. Dabar laikrodininkas dažniausiai keičia baterijas, nes mechaninių laikrodžių beveik neliko. Todėl ir meistrai nebesugeba pataisyti sudėtingo rakteliu įsukamo mechanizmo.
Per keliasdešimt metų Ryšard Ježynski dirbo keliose vietose – ilgiausiai dirbtuvėse Pylimo gatvėje ir Žvėryne.
„Anais laikais būdavo vadinamieji taškai, kur priimdavo laikrodžius taisyti. Ne visur jie būdavo taisomi vietoje. Toks taškas su taisykla, tada buvo ir Pylimo gatvėje. Dirbdamas ten buvau ir sandėlininku, kurio funkcijos būdavo ir užsakinėti atsargines detales gamykloje bei tiekti jas į įvairius taškus. Tai buvo sunkus darbas, nes reikėdavo labai atidžiai pildyti visas pažymas ir kvitus. Vėliau 15 metų dirbau dirbtuvėse Žvėryne, o jau nepriklausomos Lietuvos metais turėjome išnuomotą vietą buvusiame „Gintaro“ viešbutyje, prie stoties.
Nuo prieškario laikų gyvavo įsitikinimas, kad laikrodininko darbas – žydų privilegija. Taip pat ir pono Ryšardo jaunystės metais šioje profesijoje dirbo daug žydų tautybės atstovų. Dažniausiai norėdavo dirbti punktuose, nes ten viskas būdavo įvertinta: pvz., stikliuko įstatymas kainavo 50 kapeikų, rodyklėlė – 30 kapeikų ir pan.... Iki šiol laikrodininkas prisimea, kad spyruoklėlė kainavo 80 kapeikų, tiltelis - 4,5 rublio, korpusas - 1,6 rublio, paauksuotas korpusas – 6,50 rublio, ciferblatas - 50 kapeikų.
Auksiniai, mediniai ir keraminiai
Ponas Ryšard buvo vertinamas už tikslumą, todėl ir dabar Vilniuje laikomas vienu iš nedaugelio, kurie sugeba atgaivinti kiekvieną mechanizmą. Per savo profesinį gyvenimą taisė įvairiausius laikrodžius - tiek kolekcinius, tiek paprasčiausius žadintuvus. Taisė ir Prezidentūroje, ir ministerijose, ir mokslo įstaigose, ir laboratorijose. Kolekcininkai iš Vokietijos specialiai pas jį veždavo taisyti sudėtingus laikrodžių mechanizmus.
„Dažniausiai reikėdavo taisyti žadintuvų spyruokles, kartais pakeisti stikliukus, kitąkart – sulaužytą laikiklį. Rankiniams laikrodžiams būdavo gaminami specialūs akmenys, pvz., dirbtiniai rubinai, iš kurių gamindavo įvairių formų detales. Dėl jų metaliniai ratukai laikrodyje nesusidėvi“, – pasakoja laikrodininkas, išberdamas iš dėžutės mažyčius raudonus akmenėlius. Paaiškina, kad būtent jie turimi omenyje, kai ant rankinio mechaninio laikrodžio būna užrašyta „17 akmenų“.
Yra tekę taisyti švytuoklę, kuri svėrė 14-16 kg. Pastaruoju metu dirba su kurantu, kuris turi kelis svarmenis, o kiekvienas jų sveria apie 3 kilogramus. Pono Ryšardo dirbtuvėse yra medinių laikrodžių su metaline inkrustacija, yra paauksuotų, kai kurių ciferblatai – keraminiai. Kai kuriuos egzempliorius klientai atneša įvertinti. Būna ir tokių situacijų, kai kliento atneštas auksinis laikrodis turi rūdies išėstą mechanizmą, nes daug metų buvo užkastas sode.
Ritmiškas tik tak
Ponas Ryšard su šeima gyvena Liepkalnyje, kadaise žydams priklausiusiame name. Šiandien po nedidelio perstatymo jame yra trys butai: vieną užima laikrodininkas su žmona Kristina, du kitus – sūnus Jaroslav ir dukra Renata su šeimomis. Dabar didžiausias senelio džiaugsmas yra anūkai – sūnaus vaikai Adrian ir Kamilia ir jauniausia dukters atžala pusės metukų Veronika. Būtent žvelgiant į tuos jauniausius galima pastebėti, kaip greitai bėga laikas. Vaikai mėgsta senelį ir jo pasakojimus - ne tik apie laikrodžius (ant kiekvienos buto sienos kabo gražūs, įvairias melodijas skambinantys laikrodžiai). Ponas Ryšard turi ir kolekcininko gyslelę. Jo aistra - seni samovarai, žibalinės lempos. Jo kolekcijoje galima pamatyti ir kažkieno padovanotus ciferblatus su užrašu: Wilno, ul. A. Mickiewicza, Witold Jurewicz, były majster firmy Paweł Bure… (Vilnius, A. Mickevičiaus g., Vitold Jurevič, buvęs Pavelo Bure firmos meistras...). Kolekcionavimo gyslelę ir preciziškumą iš tėvo paveldėjo dukra Renata. Šį susidomėjimą senais daiktais sustiprino atsitiktinai sodelyje rastos senos monetos, karinių uniformų sagos.
Esame įpratę sakyti, kad laikas – pinigai. Tačiau ne visuomet mokame deramai jį vertinti, ir nors mums atrodo, kad stengiamės išnaudoti kiekvieną akimirką, nemokame laukti, nuolat lekiame, o toks bruožas, kaip kantrybė, nueina užmarštin. Pasakodamas įdomius faktus iš laikrodininkų gyvenimo ponas Ryšard sako, kad save gerbiantis meistras visuomet turi vadovautis principu: „Jei nesugebi ko nors pataisyti šiandien, grįšk prie to rytoj ar poryt.“ Todėl jei iš arčiau pažvelgsime, kaip dirba tikras laikrodininkas, sugebantis įpūsti gyvybę į surūdijusius mechanizmus ir paleisti nejudančias laikrodžio rodykles, pastebėsime, kad nekantrumas ir skubotumas, kurių tiek daug mūsų gyvenime, nieko gero neduoda. Laikrodininko dirbtuvėse laikas akimirkai sustoja, tačiau laikrodžiai ritmiškai stuksena tik tak, tik tak...
Vilniaus krašto savaitraštis
