Poetės Vislavos Šimborskos teigimu, mirusieji lieka amžinybėje tol, kol gyva atmintis. Jos žodžius galima parašyti prie įėjimo į kiekvienas kapines, tačiau labiausiai jie tiktų vietoje, kur amžino poilsio vietą rado nekaltai nužudyti vaikai, moterys, senoliai. Nedidelėse Kaniūkų kaimo kapinaitėse palaidotos 1944 metų sausio 29 d. žudynių aukos.

Kaniūkų kaimo tragedija – tai daugiau negu istorija. Kryžiuje skaitome žuvusiųjų pavardes ir suprantame, kad daugeliui jos girdėtos. Čia žmonės neteko brolių, seserų, tėvų, senelių, tetų ir pusbrolių, draugų ir pažįstamų.