Du šarvuoti jauni vyrai, pasakojantys apie įvairius ginklus ir riterių papročius, dar kartkartėmis demonstruojantys tikrą kovą, jiems patarnauti pasirengęs ginklanešys ir gausiai siuvinėtą viduramžišką kostiumą vilkintis pasaulietis vyras (anaiptol ne pasaulietiškai meistraujantis prie patrankos) – Riterių brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ nariai – liepos 15 d. Valdovų rūmų kieme surengė tikrą šou istorijos mylėtojams.

Į klausimą, kodėl užsiima Viduramžių kovomis, o ne, pavyzdžiui, skraidyklėmis ar tankais, riteriai sutartinai atsakė, kad vaikystėje domėjosi, pavyzdžiui, robotais, tačiau susidomėjimas istorija paėmė viršų.

Nori kovoti - atsivežk kryžiuotį
Brolijos nariai kasmet dalyvauja Žalgirio mūšio inscenizacijoje – kartu su Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos kariais siunčia apie 20 riterių Vytauto kariaunai. Kiti Lietuvos istorijos klubai irgi dalyvauja šiame mūšyje. „Jeigu nori kautis, deja, reikia vežtis savo kryžiuočius. Tą ir darome. Taip yra todėl, kad trūksta norinčiųjų kautis kryžiuočių pusėje. Mūsų kryžiuočiai yra puikūs. Jų vaidmenis atlieka Kauno karo istorijos klubo nariai“, – tikina šarvus vilkintis brolijos narys, 33 metų Domas.

Pasak Kauno riterio, padidėjęs susidomėjimas mūšiu pastebimas maždaug nuo 2010 metų, kai buvo minimos Žalgirio mūšio 600-osios metinės.

„Tada turėjome rasti savo Vytautą, padaryti jam šarvus (Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos šarvai – tai irgi brolijos narių rankų darbas), rasti kunigaikščiui žirgą. Išstatėme ir savo kavaleriją“, – prisimena riteris.

Reginys ir sportas
Riterių brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ praktikuoja du kovos tipus – parodomąsias ir sportines riterių kovas. Abiem atvejais kovojama iš visų jėgų tiksliomis Viduramžių ginklų replikomis, tik nepagaląstomis.

„Viduramžių turnyruose irgi būdavo kovojama atšipintais ginklais. Reikėdavo laimėti garbingai, priverčiant varžovą pasiduoti“, – kalbėjo Domas. „Jei padarei tai su atšipintais ginklais, vadinasi, mūšio lauke su pagaląstais irgi priešą nugalėtum. Esmė buvo tai, kad taikos metu riteriai nežūtų ir nepatirtų pernelyg daug rimtų žaizdų, juk karo atveju karaliui jie bus reikalingi.

Sporto turnyruose kovojama komandomis (penki kariai prieš penkis karius arba dešimt prieš dešimt) iki vienos iš jų pergalės.

„Pergalę nustatyti padedanti taisyklė paprasta: jei nukritai arba trimis savo kūno taškais palietei žemę, reiškia – žuvai ir nebegali pakilti“, – aiškina riterių kovų vingrybes Domas, pridurdamas, kad dar yra turnyrai, kur kovojama vienas prieš vieną, kieno technika geresnė.

Sidabrinis riterio kostiumas
Klausiu apie įspūdingą kostiumą ir Domas paaiškina, kad vilki tiksliai atkurtus XIV a. pabaigos šarvus. Pagaminti iš plieno, didžiąja dalimis – iš grūdinto.
„Tai – puiki apsauga. Galiu su jais dalyvauti sportiniuose turnyruose ir nesibaiminti, kad patirsiu rimtą traumą. Šių, žinoma, pasitaiko, tačiau ne dėl šarvų kokybės, bet dėl savo klaidų.

Tokiems šarvams užsivilkti Domui reikia valandos ir ginklanešio pagalbos, nes kirasa – krūtinę sauganti šarvų dalis – yra tvirtinama dirželiais ant nugaros (kad nebūtų nukirstas kovos metu). Rengtis pradedama nuo... batų.

„Riterio šarvus apsivelkama nuo apačios į viršų: iš pradžių batus, po to  blauzdų apsaugas, šlaunų apsaugas, kelius (iš pradžių ant vienos, po to ant kitos kojos), po to velkiesi viršų“, - aiškina riteris. „Rankas saugančias plokštes galima iš anksto surišti, kad vėliau tik užsivilktum visumą. Užsivelki savo spalvas, perpečius ir – mano atveju – kirasą. Viskas, žinoma, priklauso nuo šarvų komplekto. Karolis (antras parodomosiose kovose dalyvaujantis riteris) krūtinę ir nugarą saugančias plokštes slepia po tunika. Jis stengiasi rodyti savo spalvas, rodančias jo kilmę, o aš – pačius šarvus.

Riterių šarvų komplektas, nelygu modelis, sveria 30-35 kilogramus. Po šarvais visą riterio kūną dengia pošarvis – dygsniuotas apsiaustas, priklausomai nuo kario turtingumo, prikimštas vilnos arba, pavyzdžiui, kelių sluoksnių lino ar net šiaudų). Pošarvis amortizuoja smūgius, prie jo pririšamos šarvo plokštės. Po šalmu užsidedama dygsniuota kepurė. Visos šarvų dalys yra išlenktos taip, kad ginklai slystų jais ir nesužeistų to, į kurį pataikė. Pasak Domo, kirčiai ginklu plienu apsišarvavusiam riteriui nepadaro didesnės žalos. Vienintelis smūgis, kuriuo galima jį nugalėti - pastumti, tačiau taip kovoti draudžiama.

Pavojingiau nei priešininkas
Šarvai ir pošarvis daro įspūdį ir klausiu, kaip Kauno riteriai jaučiasi su jais per Žalgirio mūšio inscenizaciją, kuri juk vyksta vidurvasarį.

„Per Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjimą kovos metu turėjau kokius 30-50 žingsnių iki pavėsio ir sulig kiekvienu žingsniu prašiau Dievo, kad greičiau žūčiau, taip man trūko jėgų net eiti, jau nekalbant apie kovą“, – nuoširdžiai prisipažįsta Domas. „Išstumi“ iš savęs kiekvieną žingsnį, kad pasiektum pavėsį, ten griūtum ir pailsėtum“. Domas aiškina, kad apsiniaukusią, vėjuotą dieną (vėjas riteriui labai reikalingas, nes leidžia įkvėpti truputį oro po uždarytu šalmu) su šarvais yra neblogai, tačiau Žalgirio laukai yra slėnyje ir ten būna karšta ir tvanku, be to - didžiulis būrys riterių. Apsivilkus šarvus reikia su jais nueiti daugiau nei kilometrą į mūšio vietą.

Daug riterių dėl perkaitimo išvežami į ligoninę dar iki mūšio pradžios. Apie valandą užima kiekvieno riterio šarvų patikrinimas: ar šalmas yra geras, ar šarvai atitinka kitus reikalavimus. Jau lauke laukdami mūšio pradžios riteriai – dažniausiai kaitinant saulei - laukia apie 30-40 minučių. Pats mūšis trunka apie 40 minučių, po to – nusilenkimas ir dar reikia grįžti atgal. Domas prisimena, kad vienas jo komandos narys (tai buvo jo pirmasis mūšis) nekantriai mūšio laukęs, po jo svėrė 3 kg mažiau nei prieš mūšį.

Į klausimą, kodėl vis dėlto jis užsiima tokio tipo kovomis, Domas atsako, kad dalyvavimas tokiuose renginiuose leidžia patirti, kaip anais laikais iš tikrųjų jautėsi žmonės.

„Kai pabūni mūšio lauke, net jei tai tik inscenizacija ir nėra būtinybės kovoti dėl savo gyvybės, pradedi suprasti, kaip lengva buvo numirti net ir ne mūšyje, paprasčiausiai – nuo saulės“,– kalbėjo riteris, pridurdamas, kad inscenizacijos metu niekas neverčia kautis, gali pasitraukti, pakelti šalmą. Yra žmonių, paduodančių riteriams vandens. Jei atsisėdai ar griuvai netinkamoje vietoje, iš karto atvyks gydytoja, išveš į ligoninę, prijungs lašelinę. Rytis su šypsena prisimena, kaip po mūšio prie ukrainiečių riterio priėjo žurnalistas su klausimu: „Kaip jaučiatės, ar ne per šilta?“ Riteris nusiuntė savo ginklanešį į netoliese esančią stovyklavietę, kad šis atneštų kiaušinį. Po to nuėmęs perpetę sudaužė ant jo kiaušinį ir šis išsikepė.

„Buvo taip karšta, kad net per storas pirštines metalas prie jo prisilietus degino rankas. Bet žiemą, esant kokiems trims laipsniams šalčio, vaikščioti su šarvais, anot Domo, yra visiškai neblogai, tik labai slidu. Viena problema – dažni peršalimai, nes po šarvais yra labai karšta, o kvėpuojama šaltu oru.

Mūšio centre
„Chaosas – taip lakoniškai riteris apibūdino situaciją, kurią mūšio metu patiria jos dalyvis. „Jei kauniesi pirmą kartą, labai sunku suprasti, kur savi, kur priešai. Nebent spalvas gerai matysi. Tik įgavęs patirties pradeda kur kas ramiau reaguoti į šią situaciją, pastebėti, kaip sekasi tam ar kitam kolegai, ar reikia, pavyzdžiui, jiems padėti.

Riteris iš Kauno vyriškai paaiškina, kad mūšio metu neapsieina be geros dozės adrenalino ir tai, ko gero, yra pagrindinė priežasties, be meilės istorijai, dėl kurios žmonės nuolat nori tuo užsiimti.

„Nuleidi šalmą ir atsiduri kaip kitame pasaulyje. XXI amžius tau nebeegzistuoja“.

Alina Stacevič,
Vilniaus krašto savaitraštis