Autorius, vienas iš iškiliausių ukrainiečių medievistų Feliksas Šabuldo (1941–2012), leidinyje pristato mokslininkų kontraversiškai vertinamo Mėlynųjų Vandenų mūšio 1362 m. problematiką. Darbe išsamiai ir kritiškai aptariami istoriniai šaltiniai, analizuojamas jų teikiamos informacijos patikimumas. Nuosekliai ir analitiškai apžvelgiama mūšio tyrinėjimų istorija, pristatomos ne tik skirtingos, bet ir priešingos tyrėjų pozicijos mūšio vietos, laiko, jo reikšmės ir pasekmių klausimais.
Šiame darbe F. Šabuldo, interpretuodamas seniai žinomus šaltinius ir pasitelkdamas naujus, didesnį dėmesį skirdamas politiniam tarptautiniam mūšio kontekstui, ypač situacijai Aukso ordoje, pateikia savo XIV a. septintojo dešimtmečio įvykių Ukrainos žemėse versiją bei įžvalgas dėl Mėlynųjų Vandenų mūšio vietos ir laiko, aplinkybių ir rezultatų, mūšio įtakos geopolitinei Rytų Europos regiono, taip pat Aukso ordos situacijai ir net civilizaciniams pokyčiams Eurazijos stepėse.
Leidinio parengimą organizavo Ministro Pirmininko tarnyba kartu su Lietuvos istorijos institutu ir Krašto apsaugos ministerija. Leidinį iš ukrainiečių kalbos vertė Valentinas Kulinič.
Mėlynųjų Vandenų mūšis buvo reikšmingas istorinis įvykis, žymėjęs mongolų totorių viešpatavimo Rytų Europoje pradžios pabaigą. Jame Algirdo vadovaujami kariai prie Mėlynųjų Vandenų sutriuškino totorių pajėgas ir įtvirtino LDK politinę valdžią Ukrainos žemėse. Išvaduotą Podolę Algirdas atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – vyriausiajam sūnui Vladimirui. Iš Kijevo ir Kijevo žemės buvo išvyti mokesčius rinkę Aukso ordos baskakai, o LDK valdos pasiekė tarptautinį prekybos kelią iš Vidurio Europos per Podolę į Genujos kolonijas Juodosios jūros šiaurės pakrantėje.
Mėlynųjų Vandenų mūšis atvertė naują puslapį Lietuvos ir Ukrainos santykiuose. Po šio mūšio Ukrainos žemės įėjo LDK sudėtį ir išliko joje iki Liublino unijos. Ši priklausomybė reikšmingai paveikė Ukrainos europinės tapatybės formavimąsi.
