Prasidėjus lenkų repatriacijai, Vilniaus benediktinės bendru sprendimu pasidalijo į dvi grupes: viena liko Vilniuje ir, 1948 m. uždarius Šv. Kotrynos bažnyčią, tęsė vienuolinį gyvenimą pogrindžio sąlygomis; kita grupė 1946 m. išvyko ir įsikūrė apleistame vienuolyne Žarnovieco miestelyje, šiaurinėje Lenkijoje. Meniniu ir sakraliniu požiūriu vertingiausią vienuolijos turtą visada siekta išsaugoti: Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Šv. Kotrynos bažnyčios sienoje užmūrytas lobynas su įspūdingais auksakalystės dirbiniais, o pokariu dalis paveikslų ir liturginių reikmenų išvežti į Lenkiją.
Repatriacijos laikotarpiu vertybių gabenimu rūpinosi Lenkijos vyriausybės Vyriausiojo įgaliotinio evakuacijai LSSR teritorijoje įstaiga. Šiuo kanalu seserys išsigabeno keturias dėžes rankraščių, dvi – senųjų spaudinių ir virš 20 paveikslų. Likusią dalį liturginės tekstilės ir raštijos benediktinės išsivežė kartu su savimi traukiniu. Tikslų išvežtų daiktų sąrašą nustatyti sunku, nes dalis turto buvo gabenama nelegaliai. Tarp asmeninių daiktų benediktinės slėpė ne tik abitus, bet ir istorinę vertę turinčias nuotraukas. Kad užsitikrintų pragyvenimą naujoje vietoje, kaip valiutą vežėsi kraičiais vienuolynui atitekusį sidabrą: stalo įrankius, indus. Žarnoviece atsidūrę vilnietiški relikvijoriai galėjo būti paslėpti dėžėse tarp knygų, kurios buvo perduotos už vertybių išvežimą atsakingai įstaigai. Didžiulė dalis šių vertybių išliko ir iki šių dienų saugoma Žarnovieco benediktinių vienuolyne.
2024–2025 m. vykusioje parodoje „Buvo ir yra. Vilniaus benediktinių istorija“ Bažnytinio paveldo muziejus pristatė benediktinių bendruomenės likimą ir Lietuvoje išlikusį vienuolijos paveldą. Parodos pasisekimas paskatino ieškoti Lenkijoje atsidūrusio Vilniaus benediktinių paveldo ir sugrąžinti miestui iki šiol nepažįstamą jo istorijos segmentą.
Tyrinėjant Varšuvos archyvus buvo atrasti benediktinių išsivežtų paveikslų sąrašai. Nors paveikslų aprašai buvo parengti neprofesionaliai ir netiksliai, per mokslinę ekspediciją Žarnovieco benediktinių vienuolyne atkakliomis projekto sumanytojų dr. Lauros Petrauskaitės ir Karolinos Koroliovos-Barkovos pastangomis pavyko dalį jų identifikuoti ir atributuoti. Taip pat po beveik 80 metų nežinios buvo atrastos Vilniaus benediktinių vienuolyną kadaise puošusios XVI–XVIII a. drobės.
„Ne visi paveikslai atitiko sąrašuose nurodytus pavadinimus. Pavyzdžiui, vienas kūrinių buvo apibūdintas kaip „Mergelė Marija su Kūdikiu ir aptaisais ultramarino fone, Aušros Vartų Marijos tipo“. Drobės tokiu pavadinimu mes neradome, tačiau dėmesį patraukė vienuolyno kapitulos salėje, kur įsirengėme „fotostudiją“, kabėjęs Marijos atvaizdas su aptaisais juodame fone. Tik jį nukabinus ir apšvietus tam tikru kampu paaiškėjo, kad po juodų dažų sluoksniu slypi aprašyme minima ryški ultramarino spalva“, – sako dr. L. Petrauskaitė. „Dalį paveikslų, kurie kabėjo vienuolyno refektoriuje, celėse ir koridoriuose pavyko identifikuoti pagal lipdes jų nugarinėje pusėje. „Oficialiu keliu“ gabenti paveikslai depozito teisėmis buvo perduoti saugoti Varšuvos nacionaliniam muziejui, į jo direktoriaus Stanislawo Lorentzo, buvusio Vilniaus krašto kultūros paminklų konservatoriaus, rankas. Muziejuje jiems buvo suteikti depozitiniai numeriai, kūriniai sužymėti lipdėmis. Benediktinės savo paveikslus iš Varšuvos atsiėmė tik po metų, 1947-aisiais“, – pasakoja K. Koroliova-Barkova.
Tyrimai ir ekspedicijoje surinkta medžiaga ateinančiais metais bus pristatyta leidinyje apie išblaškytą Šv. Kotrynos bažnyčios ir benediktinių paveldą.
Virtualią galeriją rasite Bažnytinio paveldo muziejaus tinklalapyje www.bpmuziejus.lt, skiltyje „Apie muziejų“.
Pagal „Bažnytinio paveldo muziejaus“ inf.
