Dalyvauja: Darius Baronas, Kęstutis Gudmantas, Darius Kuolys, Ona Dilytė-Čiurinskienė, Mintautas Čiurinskas. Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje“ papasakotą Vilniaus įkūrimo mitą skaitys aktorius Andrius Bialobžeskis. Vilniaus 702-ojo gimtadienio renginyje taip pat išgirsime muzikinę kompoziciją „Gedimino sapno Vilko staugimas“, kurį atliks Skirmantas Sasnauskas. Sigito Parulskio poemą „Pro memoria Gedimono sapnui“ skaitys Ernestas Noreika.
Renginys nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija: https://registracija.valdovurumai.lt/9vupp6pq.
Renginys yra Vilniaus dienos Valdovų rūmuose 2025 programos dalis. Renginio organizatoriai: Valdovų rūmų muziejus ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Apie leidinį:
MOTIEJAUS STRIJKOVSKIO (Maciej Stryjkowski, Matthias Stricovius, Matys Strykowius ir kitaip, apie 1547 – tarp 1586 ir 1593) niekad anksčiau dienos šviesos neregėjusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios Kronika (pirmas leid. Karaliaučiuje, 1582) yra veikalas, kurio reikšmę ir įtaką lietuvių kultūrai ir nacionalinės tapatybės formavimuisi sunku pervertinti. Ambicingas, gabus ir neįtikėtinai darbštus Kronikos autorius, dažnai dirbdamas ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis, surinko visus, kokius tik įstengė, šaltinius, iš jų po kruopelę išrankiojo žinias apie Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos praeitį ir iš tos medžiagos sulipdė savo naratyvą. Taip jis pasiekė užsibrėžtą tikslą – lenkų (t. y., ano meto supratimu, – demokratiška, platiems visuomenės sluoksniams suprantama) kalba parašė ir išleido pirmąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, taip šią „imperiją“ apdovanodamas „nauja šviesa, kokios ji niekada anksčiau, glūdėdama tirščiausiuose [...] šešėliuose, nebuvo regėjusi“. Strijkovskio veikalas tapo pagrindu vėlesnių istorikų darbams. Žinoma, visų pirma čia minėtina lotyniška Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorija, pasirodžiusi XVII a. viduryje [...]. Tačiau lotynų kalbai traukiantis iš viešojo gyvenimo ir ypač iš švietimo sistemos, kaip tik lenkiškoji Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios Kronika ilgainiui tapo pagrindiniu žinių apie Lietuvos istoriją šaltiniu. Ypač ją vertino romantinės LDK praeities vizijos kūrėjai, gyvenę XIX amžiuje ir rašę tiek lenkų (Adomas Mickevičius, Jonas Čečiotas ir kt.), tiek lietuvių kalbomis, – čia pakaks suminėti Dionizo Poškos, Simono Daukanto, Antano Baranausko, Prano Vaičaičio, Maironio vardus. Šiame tome skaitytojams lietuvių kalba pagaliau pateikiama maždaug pusė Kronikos teksto: didelė įvadinė dalis, kurią sudaro keturios pratarmės-dedikacijos bei autoriaus „eiliuotoji autobiografija“, ir pirmosios vienuolika (iš 25) veikalo knygų. Medžiaga šitaip perskirta sekant žinomu pavyzdžiu – 1846 m. išėjusiu dvitomiu Kronikos leidimu, kuris yra geriausiai žinomas ir dažniausiai pasitelkiamas nūdienos specialistų. Tačiau vertimo pagrindu imtas pirmasis, 1582 m. leidimas, kurio spausdinimą, kiek pajėgdamas, prižiūrėjo pats autorius. Apskritai, rengiant šį leidimą, į Motiejaus Strijkovskio veikalą buvo stengiamasi žiūrėti ne kaip į istorinių žinių sankaupą, bet kaip į XVI amžiaus LDK kultūros ir literatūros artefaktą, siekiama išsaugoti kuo daugiau jo autentikos. Šis Strijkovskio Kronikos tomas lietuvių kalba yra apskritai pirmoji mokslinė garsiojo veikalo publikacija.
EGLĖ PATIEJŪNIENĖ
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto inf.
