Šiandien Šalčininkuose ir Eišiškėse paminėtos tragiškus įvykius išgyvenusios aukos, žmonės, kuriems 1941 m. birželio 14-oji tapo lemtinga ir negrįžtamai pakeitė jų gyvenimą, sudaužė svajones, išrovė šaknis, tačiau nepalaužė.

Šalčininkuose minėjime dalyvavo Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, Šalčininkų „Santarvės“ gimnazijos direktorė Inga Marciševska, Šalčininkų J. Sniadeckio gimnazijos direktorė Irena Volska, gimnazijų mokiniai ir mokytojai, skautai.

Istorinių įvykių atminimo puoselėjimo svarbą pabrėžęs vicemeras Valdemar Sliževski tvirtino, kad Gedulo ir vilties diena leidžia tautai atrasti save iš naujo:

- Tai sugrįžimas į istoriją, kad ateitis būtų šviesesnė. Trėmimai simbolizuoja likimą, kuriame žmogus netenka visko: šeimos, namų, suplanuoto rytojaus. Žmogus vežamas į svetimą kraštą, į šaltį ir badą. Ten tėvai jau negali garantuoti savo vaikams nieko. Tai skausmas, kurį sukėlė kitų žmonių troškimas turėti valdžią, fanatiškumas, pavydas. Tai buvo didelis ir neaprėpiamas skausmas. Totalitarizmo blogis siekė sukurti savo tikrovę, orą, persmelktą baimės, piliečius, likusius be dvasios, miestus, šlovinančius prievartą. Tačiau jam nepavyko. Jį sustabdė žmogiškas padorumas. Dėkojame tremtiniams už išsaugotą tikslą – Tėvynę, kurioje, gera gyventi. Dėkojame už svarbiausią tiesą – žmogiškumo neištremsi.

Vidmantas Žilius, dalydamasis mintimis su Šalčininkų kultūros centre susirinkusiais mokytojais ir mokiniais, prisiminė svarbias Lietuvos valstybingumo datas:

– Iš atminties daug ko neprisimename, skaitome istorijos puslapius ir savo mintyse atkuriame tuos vaizdinius, kurie buvo prie 83 metus. Lietuva iš tikrųjų pergyveno atskirus laikotarpius nuo 1918 metų vasario 16 dienos, nuo tautos pakilimo dienos, kai kūrėsi graži valstybė, iki 1940 -ųjų metų birželio. Svetimas kitataučio batas peržengė Lietuvos teritoriją. Lietuvą apėmė kančia ir skausmas. Okupantas puikiai žinojo, kad norint sužlugdyti tautą, reikia sunaikinti šviesuomenę – kunigus, mokytojus, inteligentiją, žmones, kurie norėjo dirbti vardan Lietuvos. Įsijungė naikinimo mašina. Šiandien su viltimi žiūriu į jaunąją kartą, nes Jūs tvarkysite pasaulį, mūsų kraštą, Lietuvą, Šalčininkų ir esate viltis, kuri tikrai neleis įsisiūbuoti karo negandoms, kurias patyrė, nežiūrint tautybės, Lietuvos žmogus.

Ištremtas, negrįžo, likimas nežinomas, grįžo į Lietuvą, emigravo – skaitydami tremtinių vardus renginio dalyviai visi kartu pagerbė jų atminimą.

Po tremtinių pavardžių skaitymo minėjimo dalyviai dalyvavo šv. mišiose, kurias aukojo Vilniaus arkikatedros kun. Deividas Stankevičius, melsdamasis už tremtinių atminimą ir Tėvynę. Jis prisiminė Palaimintojo Teofilijaus Matulionio asmenybę, jo stiprybę ir kančią, atsidavimą tiesai ir tikėjimui. Jo teigimu, Sibiras padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, nes patys to nežinodami kankiniai praliejo kraują už mūsų valstybės laisvę ir padėjo stiprų moralinio tikėjimo pagrindą.

Tradiciškas minėjimo dalyviai susitiko prie koplytstulpio Šalčininkų kapinėse. Padėtos gėlės, uždegtos žvakės, o tremtinių vardu už atminimo puoselėjimą dėkojo Maryte Jaraščiukienė.

***

Eišiškėse, Rodūnės ir Naujojo plano gatvių sankryžoje, 2011 metais pastatytas paminklinis kryžius šio miesto ir jo apylinkių gyventojų, ištremtų arba priverstų dėl politinių aplinkybių 1939 – 1959 m. palikti gimtuosius kraštus, atminimui. Šis paminklas įrengtas neatsitiktinėje vietoje, iš čia sunkvežimiais prasidėjo jų kelionė į tremtį.

Tradiciniame minėjime dalyvavo Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Eišiškių gimnazijos direktorius Robert Sliževski, S. Rapolionio gimnazijos direktorė, A. Ratkevičiaus sporto mokyklos direktorius Romas Urvikis, Eišiškių laisvalaikio ir verslo centro direktorė Barbara Mickevič, jaunimas, vietos gyventojai.

Tylos minute susirinkusieji pagerbė protėvius, kuriems teko patirti tremties sunkumus, prarasti namus ir Tėvynę. Šis susitikimas tapo gyva istorijos pamoka šiuolaikiniams jaunimui, kad tokia skaudi istorija niekada nepasikartotų.

Prie paminklo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Visai nedaug palyginus su protėvių auka, su jų priverstine nelaisve, prarastomis šeimomis ir gimtinės ilgesiu. Ką galime padaryti šiandien? Mylėti Tėvynę ir puoselėti demokratišką valstybę, kurioje gyvena ir auga laisvi piliečiai.

www.salcininkai.lt