Dieveniškių kraštas, neretai vadinamas Lietuvos kilpa, Lietuvos ašara arba pypke, visada traukė tyrinėtojus, o dabar – ir turistus savo unikalumu ir tūkstantmečiais ąžuolais, koplytėlėmis, pilkapynais ir etnografiniais kaimais. Pokario metais pradėtos rengti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ekspedicijos liaudies menui tirti. Iš pradžių jos buvo žvalgomojo pobūdžio, o nuo 1951 metų Poškonių ir Dieveniškių apylinkėse surengta pirmoji stacionarinė ekspedicija. Šiandien Šalčininkų kultūros centre atidaryta paroda įprasmins 1951 metais vykdytus muziejinius etnografinius tyrimus Dieveniškių kilpoje.

Parodos atidaryme dalyvavęs Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski pabrėžė labai gilią šios parodos prasmę.

„Šioje parodoje matome svarbiausias vertybes – istoriją, atmintį ir norą tai tęsti. Matome kelis komponentus: pirmiausia, noras tyrinėti praeitį ir pasisemti tas žinias tam, kad būtų kuriama prasminga ateitis. Kitaip tariant, praeitis yra atvira ateičiai. Tęstinumas, apie kurį kalba ši paroda, bus naudingas mums visiems“, – kalbėjo vicemeras V. Sliževski.

Parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus atstovės ir parodos kuratorės Dalia Bernotaitė - Bieliauskienė, papasakojusi apie 1951 metų etnografinę ekspediciją. Jos teigimu, ekspedicijai vadovavo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Akvilė Mikėnaitė. Savo prisiminimuose ji rašė, kad atvykus reikėjo prisistatyti Šalčininkų vykdomajai valdžiai, pranešti Dieveniškių milicijai, o žmones, dar neužmiršusius karo, slėgė rūpesčiai dėl naujos tvarkos, tačiau buvo nuoširdūs. Ekspedicijos dalyviai gyveno Poškonių mokykloje, o vietiniai juos laikė mokytojais. Pradžia buvo sunki: muziejus tuomet neturėjo nei lėšų eksponatams pirkti, nei tinkamo transporto, nei etatinio profesionalaus fotografo. Iš viso ekspedicijos metu padaryta per 400 nuotraukų. 1951 m. rudenį buvo surengta parodėlė ir ekspedicijos aptarimas. Deja, ji buvo iškritikuota dėl neatitikimo tuometinei socialistinei minčiai. Tačiau Akvilė Mikėnaitė nenuleido rankų ir kovojo, o po pusmečio apie Šalčininkų ekspediciją iš Vilniaus ir Kauno muziejininkų pasitarimo tribūnos jau buvo kalbama kaip apie propaguotiną dalyką, pabrėžiant, kad be reikalo šis darbas nebuvo išpopuliarintas, kad „reikėjo apie tai padaryti platų susirinkimą su pranešimu, galima buvo ir spaudoje tai iškelti“. Taip prasidėjo ekspedicijos po visą Lietuvą.

Renginyje dalyvavusi Dieveniškių seniūnijos seniūnė Česlava Marcinkevič neslėpė susižavėjimo paroda ir teigė atvykusi iš Dieveniškių į Dieveniškes. Ji atviravo, kad nuo 1951 metų daug kas pasikeitė Dieveniškių apylinkėse, nepasikeitė tik žmonės, kurie iki šiol yra svetingi ir nuoširdūs.

Ši paroda – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centro kultūrinio projekto „Šalčios žemė: praeitis atverta ateičiai“ dalis. Pirmoji paroda, jau eksponuota Jašiūnų dvaro sodybos svirne, sujungė dviejų panašaus ir labai sudėtingo likimo menininkių – žymiausios Mažosios Lietuvos savamokslės dailininkės, miniatiūrų tapytojos Lidos Meškaitytės (1927–1993) ir Vilniaus krašto tapytojos Anos Krepštul (1932–2007) – kūrybą.

Parodos atidaryme Loreta Grigorovič ir Gustav Juzala dainavo autentiškas dainas, užrašytas Žižmuose, Dieveniškėse ir Krakūnuose, o Jolanta Provlocka ir Andrius Balionis pristatė šiuolaikines liaudies dainų aranžuotes.

Parodoje „Dieveniškių kraštas. 1951-ųjų ekspedicija“ galima lankytis darbo dienomis Šalčininkų kultūros centro darbo valandomis. Įėjimas nemokamas. Paroda veiks iki lapkričio 30 d.

Parodos rengėjai:

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras

Parodos kuratoriai:

Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Daiva Beliūnienė, Žydrė Petrauskaitė, Ilona Tunevič

Projektą finansuoja:

Lietuvos kultūros taryba ir Šalčininkų rajono savivaldybė

www.salcininkai.lt