Šiandien Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija pakvietė šalčininkiečius į tradicinį minėjimą, kuriame dalyvavo Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, Šalčininkų J. Sniadeckio gimnazijos direktorė Irena Volska, Šalčininkų seniūnijos seniūnas Miroslav Neverkevič, Šalčininkų parapijos klebonas Ruslan Vilkel, tremtiniai, jaunimas ir jų mokytojai.

Tardamas sveikinimo žodį Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski prisimindamas skaudžias mūsų istorijos akimirkas kvietė puoselėti ir vertinti ta, ką turime – taiką, vienybę ir pasitikėjimą vienas kitu.

„Tai labai svarbi data mūsų istorijoje. 1940 metais prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. Sovietų Sąjunga norėjo užgniaužti, sulaikyti bet kokią pasipriešinimo galimybę. Todėl savo prievartos struktūras, pirmiausia, nukreipė prieš inteligentiją. Tremtinių likimai – tai kančių ir skausmo istorijos, tačiau šie žmonės, nepaisant bado, ligų, nežmoniškų gyvenimo sąlygų, savo veiksmais ir dvasios stiprybe įrodė, kad jie turi dėl ko gyventi. Istorijos puslapiuose šalia tamsos jie užrašė šviesą, šalia gedulo – viltį. Toks buvo jų pasirinkimas, į priekį juos vedė tikėjimas Dievu ir tuo, kas būdinga žmoniškumui. Jų viltis buvo kovinga ir ta viltis laimėjo vietą mūsų atmintyje, – pasakė vicemeras V. Sliževski.

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius vylėsi, kad skaudi mūsų šalies istorija nepasikartotų.

„Mūsų istorija surašyta į knygas, mes jas skaitome. Tie, kas ten buvome, prisimename, kai viskas buvo. Ir mes turime viltį, kad ta tragedija, kuri palietė Lietuvos tauta ir gyventojus, mūsų kaimynines šalis, kad ji nepasikartos. Tikiu, kad Jūs, čia susirinkęs jaunimas, žinote laisvės kainą, kokia ji yra brangi, ir savo darbu ir jėgomis niekada neleisime, kad nepriklausoma Lietuvos saulė užgestų. Geros susikaupimo dienos. Prisiminkime savo artimuosius. Tikriausia nėra nė vienos šeimos, kurios nepalietė šita tragedija, nepaisant nei kalbos, nei įsitikinimų“, –kalbėjo jis.

Savo prisiminimais dalijosi tremtiniai Marytė Jaraščiukienė ir Vytautas Dailidka. Būdami maži vaikai jie patyrė skausmingus likimo smūgius ir negandas.

„Šiandien man, kaip tremtinei, šventė, nes šiandien mes galime laisvai kalbėti, džiaugtis, gyventi laisvoje Lietuvoje. Mūsų šeimą ir visą giminę palietė tremtis. Daug yra netekčių, žuvę, nukankinti, sušaudyti. Dabar skaudu prisiminti. Miškas, šeima, keturi vaikiukai, mama, karvė. Žinodavome, kažkas pranešdavo. Jonai, rytoj – poryt Jus veža. Kur? Nežinojome. Miške šaltis. Rytas. Baigėsi duona. Tėvas eina į kaimą jos parsinešti. Pasiima mane ant pečių, einame, bes mus sustabdo. Viskas. Mama pasilieka ten, mus išveža“, – susijaudinusi pasakoja Marytė Jaraščiukienė.

Pakili renginio akimirka – tremtinių vardų skaitymas. Minėjimo dalyviai išgirdo pavardes, vardus, gimimo metus, kurie atskleidė, kad tremiami buvo seneliai, jaunimas, vaikai ir netgi kūdikiai. Pirmieji vardus pradėjo skaityti vicemeras Valdemar Sliževski ir gimnazijų direktoriai Irena Volska ir Vidmantas Žilius, o po jų gimnazistai.

***

Eišiškėse tradiciškai gyventojai rinkosi prie paminklo – kryžiaus – pastatyto Rodūnės gatvėje. Ten, kur prieš daugelį metų prasidėjo mūsų kraštiečių kelionė į Sibirą. Tai skaudus ir sunkus vietos gyventojų istorijos etapas, kuris kelia stiprias emocijas. Minėjime dalyvavo vicemeras Valdemar Sliževski, seniūnas Miroslav Bogdiun, Eišiškių S. Rapolionio ir Eišiškių gimnazijų jaunimas ir pedagogai, sporto mokyklos atstovai, vietos gyventojai. Susitikime ištarti svarbūs žodžiai apie laisvę ir nepriklausomybę, kad tai, kas palietė mūsų protėvius daugiau niekada nepasikartotų.Renginį organizavo Eišiškių laisvalaikio ir verslo centras.

www.salcininkai.lt