Lietuvos geologų bendruomenė šiais metais, minėdama A. K. Giedraičio 175-ąsias gimimo metines, kviečia Lietuvos visuomenę, įmones ir organizacijas, gyventojus lėšomis ir darbais prisidėti prie šios asmenybės įamžinimo. Gegužės 18 d. Lietuvos geologijos tarnyba, Gamtos tyrimų centras, Vilniaus universitetas, Geologijos įmonių asociacija, Lietuvos geologų sąjunga organizuoja konferenciją „Geologo ir kunigaikščio Antano Karolio Giedraičio gyvenimas ir darbai“. Ji vyks Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete (M.K. Čiurlionio 21/27). Konferencijos pranešimų pagrindu planuojamas išleisti A. K. Giedraičio 175-mečiui skirtas leidinys. Taip pat planuojama Karvio miestelio aikštėje pastatyti informacinį stendą, supažindinantį su šios asmenybės gyvenimu ir darbais, sutvarkyti A. K. Giedraičio ir jo artimųjų kapavietę, pastatyti naują antkapį Karvio kapinėse (dabartinis su klaidinga A K. Giedraičio mirties data). Organizacinis komitetas planuoja įrengti atminimo lentą Vilniuje, Naujamiestyje, Savanorių pr. 1, prie A. K. Giedraičio iniciatyva 1886 m. pastatyto artezinio šulinio. Šis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas 26645) yra pirmasis gręžinys Vilniuje, pasiekęs žemės sluoksnius, slūgsančius po ledyninių nuogulų danga. Šio gręžinio, vadinamo Pohuliankos vardu, geologiniai duomenys įėjo į Lietuvos geologijos aukso fondą. Geologijos mokslo kūrėjai A. K. Giedraitis, profesoriai Pranas Jodelė, Mykolas Kaveckis ir Juozas Dalinkevičius gręžinio duomenų pagrindu aiškino Rytų Lietuvos geologinės sandaros dėsningumus ir geologinės raidos istoriją.

Išlikę dvaro fragmentai – istorijos liudininkai

2022 m. pabaigoje buvo patikslintos visų Karvio dvaro sodybos statinių vertingosios savybės. Kaip sakė kultūros vertybių apskaitos dokumentus rengusi Kultūros paveldo centro darbuotoja atestuota kultūros paveldo apsaugos specialistė Milda Bugailiškytė, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje patikslinus Karvio dvaro sodybos fragmentų duomenis buvo suteikta apsauga sodybos kompleksinėms dalims: rūmams, pirmam kumetynui, antram kumetynui, svirnui, rūsiui. Šiems objektams nustatytos vertingosios savybės, vertingųjų savybių pobūdis, vietinis reikšmingumo lygmuo, apibrėžtos teritorijos ribos. Rūmai šiuo metu tapę daugiabučiu gyvenamuoju namu, kumetynai – taip pat. Antrojo kumetyno vienas galas dar išlaikęs pirminę išvaizdą, jis toks, kaip dvaro laikais. Kaip matyti iš senų archyvinių nuotraukų, mediniai dvaro rūmai buvo aptinkuoti ir dažyti baltai. Priešais dvarą išlikusi liepų alėja, deja, jos būklė bloga, aplink senuosius medžius pilna savaiminių želdinių. Išlikęs nedidelis medinis svirnas. Po šiferiu, matosi, buvęs dengtas gontais.

Pasak M. Bugailiškytės, daug žinių apie dvarą nėra. Išsamesnį straipsnį jai pavyko rasti vietinėje lenkiškoje spaudoje. „Nasza Gazeta“ (2008 m. Nr. 16) Miroslawas Gajewskis straipsnyje „Seniai Karvio dvare...“ aprašo ir apylinkių istoriją (straipsnį galima rasti čia: https://archiwum2000.tripod.com/505/gajews.html)

„Rytiniame dvaro pakraštyje, prie ežero ir kelio, vedančio į Pikeliškes, yra akį traukianti kalva, vadinama Gubernatoriumi. Ant šio kalno, matyt, palaidotas rusų gubernatorius, ant jo rasta net kai kurių valdininko drabužių likučių (metalinių daiktų). Tokias legendas išgirsime iš vietinių žmonių lūpų. Tačiau man atrodo, kad čia turime reikalą su mokslui dar nežinomu piliakalniu, – rašo autorius. – Kitas įdomus objektas iš labai tolimų, dar pagonybės laikų – aukos akmuo. Jis yra Karvio parapijos pakraštyje, netoli Mikulionių ir Pikeliškių kaimų. Granito luitas su dviem apskritimais, kurių viršuje iškaltas bendras centras, kadaise buvo naudojamas aukoti pagonių dievams. Gali būti, kad čia degė apeigų laužas. Akmens apylinkėse žemėje rasta daug pelenų, anglių, akmens šukių ir keramikos. Šie du objektai įrodo, kad Karvio apylinkės žmonių apgyvendintos nuo neatmenamų laikų“.

Dvaro savininkai iki Giedraičių

Pasak straipsnio autoriaus, seniausias Karvio paminėjimas aptinkamas 1664 m. rašytiniuose šaltiniuose. Tai lakoniškas inventorius, aprašantis tik dvarui priklausančius kaimus ir valstiečių vardus. Tuo metu Karvio dvaras ir keletas aplinkinių kaimų priklausė LDK artilerijos generolui Krišpinui (Mykolas Antanas Kryšpinas-Kiršenšteinas). Valstiečių pavardės dažniausiai lietuviškos (pvz., Laurinaitis, Martinaitis, Butkus), kelios šeimos turėjo lenkiškas pavardes, pvz. kaip: Walewski arba Gruzewski.

1691 metų inventoriuje gana informatyviai aprašytas tuo metu Odyniecams (Odyncow) priklausantis dvaras. Rašoma, kad rūmai buvo dengti pjautine mediena (gontais), priešais rūmą – medinė veranda, durys į prieškambarį ant geležinių vyrių, salėje – virtuvė, dešinėje – kambarys su sandėliuku, kambaryje – krosnelė su žaliais kokliais, abiejuose kambariuose stovėjo stalai, suolai, spintos. Dvaras turėjo alaus ir spirito daryklą. Prie ežero stovėjo pirtis, ant jos viršaus buvo džiovinamas salyklas. Medinis tvartas buvo su holu ir stogeliu prie durų. Dvaras turėjo sūrinę. Arklidė buvo dengta šiaudais. Visi to meto valstiečiai buvo baudžiauninkai, jie turėjo po nedaug žemės, o tris dienas per savaitę dirbo dvarui. Nemažai pajamų dvaras gaudavo iš užeigos, kuri stovėjo judriame Širvintos kelyje. Prie Karvelės upelio veikė nedidelis dvaro malūnas su vienu vandens ratu.

Odyniecų giminė dvarą valdė kelis dešimtmečius. Kaip rašoma straipsnyje, XVIII amžiaus pradžioje dvaro savininku tapo Ašmenos stalininkas (rūmininkas) Dominikas Michałas Pozniakas. Tai buvo labai sunkus laikotarpis šioms žemėms. Prie krašto nuskurdimo prisidėjo Šiaurės karas. Maro epidemija ištuštino daug kaimų. 1730 m. inventoriuje rašoma, kad senasis dvaras yra apgriuvęs, tačiau kai kurie ūkiniai pastatai jau atstatyti: nauja dvaro kanceliarija, svirnas, arklidė, alaus darykla, sūrinė, tvartas.

Pozniakai Karvio dvarą valdė iki 1775 m. Tada dvarą nusipirko Vilniaus katedros kanaunykas, kunigas Petras Samsonas Točylovskis (Toczylowski). Iš inventoriaus matyti, kad dvaras buvo atstatytas, kaimuose apsigyveno nauji žmonės. Kaip ir anksčiau, netoli nuo dvaro, prie kelio į Širvintas, vėl iškilo užeiga su šiaudiniu stogu.

Karvio bažnyčios statybos ir pareigos vietos kunigams

P. S. Točylowskis vėliau Karvio dvarą atidavė savo giminaičiui Juozapui Točylovskiui. Pastarasis pagarsėjo tuo, kad 1790 metais finansavo Karvio bažnyčios statybą ir dalį savo turto paskyrė būsimos bažnyčios priežiūrai. Bažnyčios įkūrimo dokumente išdėstytos ir Karvio bažnyčios kunigų pareigos: per metus surengti keturias iškilmingas šventes, tai yra Šv. Trijų Karalių dieną, Šv. Juozapo dieną, Šv. Petro dieną ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dieną. Taip pat nurodyta Šv. Mišias kas sekmadienį aukoti ir už bažnyčios įkūrėjus.

Deja, 1861 m. ši medinė bažnyčia sudegė nuo žaibo smūgio. Žmonės patys su tuometiniu kunigu Fabianu Goštautu surinko lėšų mūrinės bažnyčios statybai. Didžiąją dalį lėšų skyrė kunigaikščiai Giedraičiai, iš Točylovskių nusipirkę Karvio dvarą. Giedraičiai perėmė ir visas pareigas išlaikyti bažnyčią. Kunigaikštis Vitoldas Giedraitis bažnyčios statybai paaukojo 1320 rublių, o vyskupas kunigas Ignotas Giedraitis testamentu paliko apie tūkstantį rublių bažnyčios užbaigimui. Neogotikinio stiliaus dviejų bokštų Karvio Šv. Juozapo bažnyčia baigta statyti 1864 m., ji išlikusi iki šių dienų. 1887–1888 m. dar vyko bažnyčios vidaus apdailos darbai: buvo sutvarkytas choras ir sakykla, nupirkti ir pastatyti suolai, vargonai, paklotos naujos ąžuolinės grindys (iki tol bažnyčioje buvo molinės grindys).

Giedraičiai Karvio dvaro neteko po 1863 m. sukilimo

Pirmasis iš Giedraičių – Andriejus Giedraitis – Karvyje paminėtas 1718 m. Antanas Stanislovas Giedraitis (1770–1830), tapęs Karvio dvaro savininku, 1851 m. jį perleido savo sūnui Ignotui (1793–1866), o sūnui Edmundui (1815–1873) padovanojo gretimą Antanavo palivarką. Edmundui ir jo žmonai Liudvikai Karvio dvare 1848 m. vasario 20 d. jau buvo gimęs sūnus, būsimasis geologas Antanas Karolis Giedraitis. Tačiau Edmundas su žmona ir mažuoju sūneliu Karvio dvare ilgai neužsibuvo. Nuo 1851 m. persikėlė ūkininkauti į Antanavo (Antoninowo) palivarką.

XIX a. vidury Ignotas Giedraitis Karvio dvarą perleido savo sūnui Vitoldui (1826–1885), geologo Antano pusbroliui. Dvarui tada priklausė pusė Karvio ežero, Užkarviai, Skrudėnai, Giedraitiškės, Užusieniai, Papaliai, Pagojai, Kordonka. Vitoldas dalyvavo 1863 m. sukilime. Už tai Rusijos valdžia Karvio dvarą konfiskavo. Nuo 1864 m. dvarą valdė tarnautojas ypatingiems pavedimams Polonskis. 1868 m. – štabo kapitonas Nikolajus Miasojiedovas. 1872 m. už nuopelnus carui dvaras atiteko valstybės patarėjui Pavlui Ochromenkai. Vitoldas palaidotas Sudervėje.

Iš 1867 m. dvaro aprašymo sužinome, kad iš eglės statytas gyvenamasis namas buvo maždaug 25x12 m dydžio, apkaltas lentomis, neįstiklintos verandos stogą laikė keturi mediniai stulpai. Viduje buvo 9 kambariai, 6 koklinės krosnys. Šalia buvo du priestatai, jie taip pat statyti iš eglinių rąstų. Vienas priestatas dviaukštis. Dvaro sodyboje buvo ir kiti mažesni pastatai: karvidės, arklidės, ledainė, kalvė, pirtis. Aplink dvaro pastatus buvo du vaismedžių sodai. Kiekvienas iš jų turėjo daugiau nei po du šimtus obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių. Taip pat buvo nedidelis medelynas, apsodintas jaunais vaismedžiais. Dokumente Karvio ežeras įvardijamas kaip žvejybinis, tačiau dėl didelio gylio (vidutinis gylis yra 10 m) žvejoti su tuometiniais žvejybos įrankiais buvo sunku.

Kai gimtajame dvare šeimininkavo svetimi, Antanas Karolis Giedraitis 1872 m. studijavo Freibergo (Vokietija) kalnakasybos akademijoje ir Tartu (Dorpato) universitete, kurį baigė 1877 m. 1878–1882 m. jis atliko pirmuosius Rusijos imperijos pietvakarinių rajonų tyrimus, 1879–1882 . darbavosi Turkmėnijoje. Nuo 1883 m. Sankt Peterburge bendradarbiavo su Rusijos geologijos komitetu ir vykdė Lietuvos, dalies Baltarusijos ir Šiaurės Lenkijos maršrutinę nuotrauką. 1895–1898 m. jis dirbo Rytų Sibire (Užbaikalėje). 1900–1903 m. dėstė Jekaterinoslavo (dabar Dnipras Ukrainoje) aukštojoje kalnakasybos mokykloje (nuo 2017 m Nacionalinis technikos universitetas „Dnipro Politechnika“). Vilniuje 1909 m. miręs kunigaikštis palaidotas Karvio kapinėse šalia savo tėvo Edmundo.

Tarpukariu Karvio dvarą valdė lenkų šeima Strumilos. Jie 1936 m. vaismedžių sode pastatė pradinę mokyklą. Po karo dvaras buvo nacionalizuotas, dvarininko namas buvo pritaikytas butams.

Palikuonys gyvena Kanadoje ir Anglijoje

Atsekti šios Giedraičių atšakos giminės liniją buvo nelengva. Internete esanti informacija gana netiksli, daug kur nesutampa metai. Tačiau paskambinus į Vilniaus rajono savivaldybės centrinės bibliotekos Karvio padalinį, bibliotekininkas Marcin Boguš ir Nemenčinės daugiafunkcinio kultūros centro administratorė, Karvio seniūnaitė Liolia Ambros padėjo išsiaiškinti. Jie kaupia visą su šia gimine pasirodančią informaciją Lenkijos spaudoje, taip pat čia dažnai lankosi Giedraičių palikuonys iš užsienio. Yra sulaukę ir teisininko Karolio Giedraičio (g. 1961 m.), gyvenančio Kanadoje. Jis ranka yra nubraižęs ir savo giminės medį.

Karolio Giedraičio prosenelis yra žymusis geologas Antanas Karolis Giedraitis. Iš bibliotekoje saugomo giminės medžio sužinome, kad geologas A. K. Giedraitis vedė Eleną Stankevičiūtę (giminės palikuonio ranka užrašyta – Helena Stankiewicz, 1865–1952). Jie susilaukė penkių vaikų: Antano, Jono, Liudvikos, Elenos, Onos.

Geologo sūnus Antanas (1891 m. gimęs Karvyje) buvo taip pat kalnakasybos inžinierius, vėliau karininkads, 1939 m. sovietų valdžios represuotas, karo metais atsidūręs Irane, vėliau Didžiojoje Britanijoje. 1966 m. palaidotas Londone, žymiosiose Queens Kensal Green rajono kapinėse. Čia 1988 m. palaidota ir jo žmona Stefania Krauze, 1897 m. gimusi Varšuvoje.

Antano ir Stefanios sūnus Vitoldas (geologo anūkas), 1928 m. gimęs Antanavo palivarke, 1940 m. su šeima (motina, seserimi ir broliu) buvo ištremtas į Altajų, ten mirė 1942 m. Dukra Eva (1926 m. gimusi Antanavos dvare), karo metais atsidūrė Londone. 1933 m. Antanavos dvare gimęs sūnus Andriejus, su šeima taip pat pasitraukęs į Vakarus, Londone baigė architektūros mokslus, paskui išvyko gyventi į Kanadą. Vedė Slavomirą Szymczynską. Kanadoje gimė ir ten gyvena trys jų vaikai – Karolis, Vitoldas, Kamila. Andriejus savo vaikams daug papasakojo apie giminę ir paskatino apsilankyti Lietuvoje.

Kaip padidinti žinomumą?

Nors Karvio dvarelis labai pakeitęs išvaizdą, per daugybę metų savavališkai pertvarkytas, paverstas butais, tačiau jo įrašymas į Kultūros vertybių registrą jį apsaugo bent jau nuo tolimesnių neigiamų pokyčių. Be paveldo apsaugos specialistų čia negalimi jokie perstatymai, perplanavimai ar apskritai pastatų nugriovimas. Dvaro pastatuose gyvenantys žmonės žino, kad jie gyvena kunigaikščių Giedraičių dvarelyje. Norint, kad apie tai žinotų ir keliaujantys po šį kraštą, šį objektą reikėtų paženklinti, atkreipti į jį dėmesį.

Šis dvarelis svarbus dar ir tuo, kad tai namai tų Giedraičių, kurie nuo XIX a. pradžios reiškė norą ir dėjo pastangas atkurti LDK, o prisidėdami prie Napoleono karinės kampanijos, prie 1831 ir 1863 m. sukilimų, užsitraukė Rusijos caro nemalonę.

Tačiau norint kultūros paveldo objektą pažymėti specialiu valstybės saugomo objekto ženklu, jis turi būti ne tik įrašytas į Kultūros vertybių registrą, bet ir turėti nacionalinio reikšmingumo lygmens statusą, turi būti paskelbtas valstybės saugomu objektu. Karvio dvaras yra vietinio reikšmingumo lygmens ir jis nėra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Toks statusas suteikiamas tik išskirtinės mokslinės, istorinės ar kultūrinės vertės objektams, išsaugojusiems daug autentiškumo. Tad dėl šios priežasties Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos negali jo paženklinti valstybės saugomo objekto ženklu. Šiuo atveju savivaldybės ar privačiomis iniciatyvomis prie Karvio dvarelio galima įrengti informacinį stendą, suteikiantį žinių apie kunigaikščius Giedraičius, jų gyvenimo laikotarpį Karvyje.

Toks stendas gal net būtų veiksmingiau, daugiau skleistų informacijos apie kultūros paveldo objektą, nei vien valstybės saugomo objekto ženklas. Stendus įrengti gali ne tik savivaldybė, bet ir aktyvi vietos bendruomenė, organizacija, įstaiga, suinteresuota kultūros paveldo sklaida. Taip pat galima ieškoti mecenatų, rinkti lėšas per įvairias akcijas. Tokio stendo įrengimą dalinai finansuoti gali ir Kultūros paveldo departamentas (bent 10 proc. turi prisidėti organizatoriai), bet tai turi būti kaip kokio nors pažintinio, turinčio išliekamąją vertę, projekto ar renginio dalis.

Parengė Jūratė Mičiulienė (KPD)