Pasivaikščiojimą pradėkime 1861 m. kuomet nuo esamos geležinkelio linijos Sankt Peterburgas-Varšuva buvo nutiesta 162 varstų (173 km) atšaka Lentvaris-Kaunas-Virbalis-Eitkūnai. Tais pačiais metais buvo pastatytas ir seniausias pastatas vis dar išlikęs Kazlų Rūdoje – geležinkelio stotis, per 2 km nuo tuo metu buvusio Kazlų Rūdos kaimo.
Remiantis rašytiniais šaltiniais, iki Pirmojo pasaulinio karo Kazlų Rūdoje be geležinkelio stoties pastato buvo apie 11 sodybų. Persikėlus kelis dešimtmečius į ateitį, Kazlų Rūda pasitinka pasikeitusi neatpažįstamai ir tapusi neoficialiu Lietuvos kurortu, todėl to meto laikraščiuose galime rasti informaciją apie pasiruošimą atostogų sezonui: „Geležinkelio stotis puošia savo aikštelę prieš dulkiną didžiąją gatvę, kurios medeliai vienoje pusėje apdėti velėna, o antroje nubalintais akmenėliais. Parko, vadinasi pušyno linkme, vasarnamiai vėdinami ir dažomi“, – „Lietuvos aidas“ (1936 m. gegužės 25 d. P.6). Iš rašytinių šaltinių žinome, kad atostogauti į Kazlų Rūdą traukiniu atvykdavo poilsiautojai iš Marijampolės, Virbalio, Vilkaviškio ir Kauno.
Sakoma, kad kiekvieną sekmadienį į Kazlų Rūdą iš Kauno atvykdavo vienadieniai nuotykių ieškotojai. „Pasimatymai ar susitikimai buvo skiriami stoties perone. Vakarais šimtai žmonių sutikdavo ar palydėdavo kiekvieną traukinį. Perone vykdavo ne tik romantiškos pažintys, bet ir atsiskaitymai dėl senų nuoskaudų ar įžeidimų.“ (2020 m balandžio 8 d. internetinis laikraštis „Santaka“, „Garsi Kazlų Rūdos miestelio praeitis“, aut. Tomas Sušinskas). Pajusti senąją stoties dvasią dar galima apsilankius išlikusiame pastate, kur šiuo metu veikia miesto baras „Peronas“, kaip ir ankstesniais laikais tapęs miesto gyventojų ir jo svečių susitikimų ir pasimatymų vieta.
Kelionę laiku tęsiame vos kitoje gatvės pusėje nuo stoties pastato, kur 1910-1911 m. senasis Vilkaviškio geležinkelio stoties pastatas buvo dalimis atvežtas iš Vilkaviškio ir taip tapo pirmąja dviklase mokykla Kazlų Rūdos gyvenvietėje. Mokykla priklausė geležinkelių valdybai, jos patalpose buvo įrengtos klasės ir butai mokytojams. Prie jos veikė bendrabutis, kuriame 1913 m. gyveno 60 geležinkeliečių vaikų.
Mokykla veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Karo metu pastate buvo įsteigta ligoninė. Po karo geležinkeliečių mokykla veikė tik dvejus metus. Pastate laikinai buvo įsikūrusi policija, vėliau jis atiduotas gyventojams. 1923 m. sausio 23 d. Marijampolės apskrities švietimo komisija priėmė nutarimą dėl pradžios mokyklos steigimo Kazlų Rūdoje. Geležinkelio valdyba suteikė du kambarius, viename mokėsi I, II ir III skyriaus mokiniai, o kitame gyveno pradžios mokyklos vedėjas Kazimieras Bukšnys. Pirmame aukšte buvo įsikūręs paštas.
Vėliau augant mokinių skaičiui iš patalpų šeimos buvo iškeliamos ir mokyklai atiteko visas antras aukštas. 1926 m. mokykloje veikė jau 6 skyriai. 1939 m. mokykloje jau veikė septyni skyriai, septintasis skyrius buvo gamybinio profilio. 1941 m. pastatas sudegė, vėliau jo vietoje buvo pastatytas mūrinis gyvenamasis namas, kuris stovi iki šiol.
Mokyklos gyvavimo metais, maždaug 1932–1937 m. toje pačioje gatvėje iškilo dar vienas įdomus pastatas, kuriame apsigyveno jauna, ką tik susituokusi Benjamino Gudaičio ir Magdelenos Štrimaitytės-Gudaitienės šeima. Benjaminas dirbo miškininku Kazlų Rūdoje. Magdelena nuo vaikystės buvo neįgali, todėl buvo namų šeimininkė. Šeima savo vaikų niekada neturėjo. Tad visą gyvenimą buvo labai dėmesingi ir rūpinosi savo brolių ir seserų vaikais. Magdelena arba Magdelė, kaip ją vadino ne tik kazlųrūdiečiai, bet ir atvykstantys, buvo žolininkė. Ji specializavosi ir prekiavo tik viena vaistažole – miškine sidabražole, o pati šį augalą vadino „vėžiukais“.
Žmonės pasakoja, kad Magdelės išvaizda išties buvo ,,raganiška“, pačia geriausia prasme. Būdama vyresnio amžiaus Magdelė pati nebevaikščiojo, judėjo neįgaliojo vežimėlyje. Mažo ūgio, susimetusi į kuprelę, sutrauktomis, nuo vaikystės nesveikomis kojomis, išklaipytais rankų sąnariais, Magdelė niekada nesiskundė, visad spinduliavo šviesa, gerumu, buvo labai ramaus būdo, mokėjo išklausyti, su kiekvienu atvykusiu ilgai bendraudavo, išklausinėdavo visas žmogaus bėdas ir nuoširdžiai stengdavosi padėti. Magdelenos namas visada atrodė išskirtinis. Lauko durys buvo iš kiemo pusės per patį namo vidurį. Įėjus pro jas, buvo galima patekti į koridorių, kuris dalino namą į dvi dalis. Koridoriaus gale buvo laiptai į antrą aukštą. Koridoriaus priekyje kairėje ir dešinėje buvo durys, kurios vedė į gyvenamas erdves. Dešinėje buvo Magdelės gyvenami kambariai. Tik įėjęs patekdavai į mažą virtuvėlę su sena rinkių krosnimi. Iš virtuvėlės durys vedė dar į du kambarius. Vienas jų labai didelis, jame Magdelė priimdavo žmones, kitas mažesnis - miegamasis. Panašus išsidėstymas buvo ir kitoje namo pusėje, kurioje buvo būnama ne taip dažnai ir šioji namo pusė tarnavo kaip podėlis (vieta, patalpa kam nors padėti, laikyti). Namas turėjo didelius kambarius, pakankamai aukštas lubas bei langus, nebūdingus tam laikmečiui. Antrame aukšte buvo įrengti du nedideli kambarėliai žemomis lubomis ir maža virtuvėlė. Kažkiek laiko Magdelė nuomojo šią erdvę jaunoms šeimoms. Šiuo metu namas priklauso kitiems savininkams.
Panašiu metu, kai Magdelė su vyru įsikūrė Kazlų Rūdoje, Vytauto gatvėje buvo baigtas statyti ir kitas namas. Jame, miškų urėdijai aktyviai vystant savo veiklą, apsigyveno su mišku ir miško pramone susiję žmonės – Tumosų šeima. Miškininkas Martynas Tumosas čia kurtis pradėjo su šeima. Namą jie statėsi pagal vokiečių architekto projektą. Namo statyba baigta 1933 m. Pats Martynas Tumosas 1929-1939 m. dirbo Jūrės miškų urėdijos Runkių girininkijoje, 1944-1945 m. buvo Jūrės miškų urėdu, o 1945-1947 m. – Kazlų Rūdos miško pramonės ūkio direktoriumi. Marijona Tumosienė buvo namų šeimininkė. Pasak amžininkų atsiminimų – ypatingo grožio ir elegancijos moteris. Gatvėje visi ją atpažindavo iš tolo iš stilingos aprangos ir išdidžios laikysenos. Manoma, kad Tumosienė turėjusi namuose grožio saloną. Taip pat žinoma, kad Tumosai prie namų turėję didelį žemės sklypą su išskirtiniu sodu, kurį senasis Tumosas ypač puoselėjęs. Jame buvę atvežtinių vaismedžių – abrikosų, persikų, puikių kriaušių ir obelų veislių. Per ilgus namo gyvavimo metus daugelio įvairių žmonių čia gyventa. Šiuo metu namą valdo dvi šeimos. Didžioji dalis priklauso Tumosų palikuonims.
Paskutinis pastatas mūsų kelionėje nebeegzistuoja, bet savo istorijoje globoja net dvi gyvavimo linijas. Istorija pasakoja, kad pirmiausia šiame name buvo Plaušinio restoranas – vienas iš keturių tuo metu veikusių Kazlų Rūdoje. Lankytojus aptarnaudavo vyrai, nes ir lankėsi daugiausiai tik vyrai, o pateikiami buvo kotletai, bifšteksai, šniceliai, dešra su įvairiais priedais. Pastatas priklausė žydams ir pasižymėjo būdinga architektūra – įėjimas buvo kampu, kad srautai iš abiejų gatvių būtų nukreipiami vienodai. Vėliau pastate įsikūręs knygynas užėmė pirmąjį namo aukštą, o antrajame gyveno žmonės. Knygyno erdvėje buvo dvi patalpos – sandėliukas ir salė su lentynomis, kuriose knygos būdavo surūšiuotos pagal žanrus. Prekiauta įvairia literatūra, vaikiškomis knygomis, žodynais bei enciklopedijomis. Atvykus naujai knygų siuntai, eilė norinčių jų įsigyti nusidriekdavo per nemažą dalį Vytauto gatvės, o atkakliausi laukti knygų ateidavo nuo 6 val. ryto. Be knygų, dar buvo galima čia įsigyti ir mokyklinių prekių, loterijos bilietų bei gėlių, kurios čia atkeliaudavo iš medelyno. Moters dienos proga gėlių prekyba vykdavusi labai aktyviai ir knygyno durys net neužsiverdavo nuo vyrų pirkėjų. 1997 metų žiemą užsidegė knygyno antrame aukšte esantis butas. Nors ugnis buvo užgesinta greitai ir sėkmingai, knygyno veikla sustojo ir jis galiausiai buvo uždarytas. Dar vėliau pastatas buvo privatizuotas ir galiausiai nugriautas.
Šiuo projektu Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centras tikisi atgaivinti istorijas pastatų ir juose gyvenusių žmonių, kurie gyvavo kartu su augančiu miestu. Pasivaikščiojimas po Kazlų Rūdos pagrindines gatves surinktų istorijų dėka gali lyg laiko mašina leisti pajusti laikmečių dvasią ir istoriškai susiklosčiusios miesto likimo linijos prasmę.
VŠĮ Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centro inf.
