Kilus 1863 metų sukilimui Vilniaus krašte kūrėsi sukilėlių būriai. Tarp žinomiausių sukilėlių vadų buvo Liudvikas Narbutas ir 1863 metų vasario 2 d. ką tik suformuoto būrio priešakyje išvyko į Rūdninkų girią.
L. Narbutas (1832-1863), Teodoro ir baudžiauninkės Kristinos iš Sadovskių sūnus. Vadovavo sukilimui Lydos paviete.
Už dalyvavimą konspiracijoje 1850 metais buvo suimtas Vilniuje ir per prievartą išsiųstas į caro kariuomenę. Dalyvavo Kaukaze vykusiose kovose, už narsą buvo apdovanotas IV laipsnio Šv. Onos ordinu. Į Lietuvą grįžo 1860 metais turėdamas paporučiko laipsnį. 1861 metais vedė jauną našlę Ameliją iš Kuncevičių – Siedlikovską. Apsigyveno Serbentiškėse, ūkininkavo. Savo dienoraštyje Bronislovas Narbutas apie jį rašė: „Mačiau jį 1860 metais Lydoje. Buvo nedidelio ūgio, liesas, blondinas, kiek pliktelėjęs, melancholiško žvilgsnio. Didelis sveikas protas, sąžiningumas, meilė žmonėms – tai buvo pagrindinės jo dorybės, buvo mažakalbis, kuklus, visada norintis visiems padėti.“
Kilus sukilimui, suformavo partizanų būrį, jame kovėsi ir vėliau žinomu dailininku tapęs Elvyras Andriolis, pasižymėdamas didvyriška narsa dalyvavo kariniuose susidūrimuose su caro kariuomenės daliniais.
1863 m. vasario 16 d. L. Narbutas puolė rusų traukinį prie Marcinkonių ir atmušė jį Lenkijos vežamus rekrutus. Subūręs 15 žmonių iš Nočios apylinkių vasario 20 d. per Eišiškes patraukė į Rūdninkų girią. Eišiškėse prie jo prisijungė 80 sukilėlių kartu su kunigų Horbačevskiu.
1863 m. kovo 9 d. Rūdninkų apylinkėse prie Merkio L. Narbuto vadovaujamas 100 žmonių būrys susikovė su trimis rusų pėstininkų kuopomis ir Vimbergo vadovaujama kazokų šimtine. Pirmieji puolė kazokai, tačiau L. Narbutui pavyko atremti jų puolimą. Vėliau maskoliai bandė įvilioti Narbuto sukilėlius į pasalą, tačiau atvykusio Leono Krainskio būrio staiga užpulti pasitraukė, prarasdami daug žmonių ir ginklų.
Kiti mūšiai vyko prie Naujadvario, Pilovnios, Berštų, Kalvių kaimų, Dumblės ežero. 1863 m. gegužės 5 d. netoli Dubičių L. Narbuto būrys buvo sutriuškintas. Vienam iš kaimo gyventojų girininkui Karpovičiui išdavus rusams vietą, kur yra sukilėlių stovykla, žuvo didvyriškas būrio vadas, daug karių, tarp jų L. Krainski, pateko į nelaisvę, o likę – pabėgo.
Naujas vadas Aleksandras Poradovskis (1836-1890) nubaudė išdaviką. Per Sekmines Bazylis Karpovičius buvo pakartas Mantotų kaime netoli Dubičių. Panašaus likimo susilaukė ir kitas išdavikas – valstietis Janas Šymelevičius, šis buvo pakartas 1863 m. birželio 3 dieną Sumorokovščiznos palivarke. 1863 m. gegužės 31 d. netoli Zigmantiškių suvienytos Jano Sendeko, Aleksandro Stabrovskio ir Felikso Vysloucho pajėgos – apie 500 žmonių – sutriuškino kelias rusų kuopas. Mūšyje žuvo pulkininkas Andrejevas.
Rūdninkų apylinkėse sekami 1863 metų sukilimo laikų pasakojimai. Rotmistras Hieronimas Kukelskis ir jo būrys buvo išsiųsti į Lietuvą malšinti sukilimo. H. Kukelskis buvo lenkas, 1831 metų sukilėlio sūnus. Nutarė išeiti iš caro kariuomenės. Tapo sukilėlių kavalerijos rotmistru.
Vieną kartą, kažkur Eišiškių apylinkėse, stovėjo pagrindinis jų būrys. Reikėjo į Rūdninkų girią nunešti pranešimą Narbuto, Sendeko ir Vysloucho būriams. Kukelskis užėjo į pakelės karčemą. Nespėjo baigti valgio, kai durys atsidarė ir į vidų įsiveržė trys kazokai. Kazokų vachmistras, laikydamas pistoletą vienoje rankoje ir kardą kitoje, pribėgo prie Kukelskio ir sako: „Nu, golubčik, papalsia, ruki vverch“ („Na, balandėlį, įkliuvai, rankas aukštyn“). Kukelskis pažiūrėjęs į tą kazoką ir matydamas, kad nėra jokios galimybės išsisukti, staiga trenkė kumščiu į stalą ir suriko vachmistrui: „A ty sukinsyn, počemu pagonov ne nosiš? A vy kuda jezdzili?“ („O tu, kalės vaike, kodėl antpečių nenešioji? O kur jūs buvote išvažiavę?“) „A my prijechali z prikazom dla ruskich čiastiej“ („O mes atvažiavome su įsakymu rusų daliniams“), – atsakė kazokas.
H. Kukelskis paėmė iš kazokų ginklus ir voką su įsakymu iš vachmistro kišenės ir perdavė jį savo vadui.“
Pagal Mieczysław Machulak
W dolinie Mereczenki (Merkio slėnyje)
Vilniaus krašto savaitraštis
