„Visų pirma, tai labai svarbu moksliniu požiūriu, nes archeologai dažniau kasinėja žinomus, taškinius objektus, daro tai atsitiktine tvarka. O vykdydami šį tyrimą gausime kone pusės Lietuvos pjūvį, sužinosime, kaip tankiai žmonės čia buvo apsigyvenę skirtingais istoriniais laikotarpiais, su VU fizikų ir Bioarcheologijos tyrimų centro mokslininkų pagalba galėsime daug pasakyti ir apie tuo metu pradėtus auginti augalus, pavyzdžiui, grikius. Tai labai patikimas tyrimas apie platesnį Lietuvos regioną“, – teigia prof. dr. A. Kuncevičius.
Archeologų tiriama vieta yra Kalvių ežero dabar jau uždurpėjusio vakarinio galo krante. Jau pirmieji, dar labai preliminarūs tyrimų rezultatai parodė, kad šioje vietoje žmonių gyventa ne kartą. Ankstyviausias gyvenvietės radinys – titnaginis įkotinis strėlės antgalis plokščiai retušuota plunksna – pagal analogijas Estijoje datuojamas finaliniu paleolitu (9 tūkst. pr. Kr.). Mezolito laikotarpį (8–6 tūkst. pr. Kr.) reprezentuoja didelė mikrolitinių dirbinių serija, rėžtukai, ovaliniai kirveliai ir kiti laikotarpiui būdingi titnago radiniai.
Neolitinių radinių (5–3 tūkst. pr. Kr.) taip pat nemažai – rasta augalinėmis priemaišomis liesintos keramikos, kurios indų morfologiniai bruožai ir ornamentika būdingi vidurinio neolito gyvenvietėms, skelbiama pranešime spaudai. Vėlyvajam neolitui reikėtų skirti nemažą titnaginių trikampių strėlių antgalių seriją. Gyvenvietėje rasta brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos, akmeninio kirvelio su skyle kotui fragmentas – šie radiniai datuojami bronzos ir geležies amžiais. Aptikta ir istorinių laikų keramikos, datuojamos nuo XV a.
Gana netikėti radiniai buvo natūralaus gintaro gabalėliai, aptikti geologiniuose sluoksniuose. Kalvių ežero aplinkoje natūralaus gintaro yra rasta ir daugiau – tai viena iš nedaugelio Lietuvos žemyninės dalies vietų, kur aptinkama Baltijos gintaro. Pasak VU profesoriaus, šie radiniai – išskirtiniai ir labai reikšmingi.
„Projekto metu atrasti radiniai parodo, kad ši teritorija buvo nuolatinis gyvenimo centras. Tokiais objektais kaip strėlės antgalis buvo naudojamasi dar pasitraukus ledynams, todėl galima spręsti, kad čia gyveno pirmieji gyventojai“, – sako prof. A. Kuncevičius.
Anot profesoriaus, be indėlio į mokslą, šis geopolitinis projektas svarbus archeologijos istorijai ir perspektyvus tuo, kad leido archeologams dalyvauti pačiame procese, stebėti, kaip nukasama, nuo paviršiaus nustumiama žemė, ir atrastus objektus ištirti.
„Anksčiau archeologai atvykdavo į statybvietę, kai darbų metu būdavo atrandami žmonių kaulai ar kitokie objektai. Tokiu atveju statybos stabdomos ir atliekami tyrimai. Tačiau šis projektas įrodo, kad archeologai gali dirbti ir nestabdant statybos darbų, o stebėti visą procesą ir sekdami paskui buldozerį tirti atrastus nežinomus objektus. Taip buvo nustatyta, kad Šventininkai apima kur kas didesnę teritoriją, nei manyta, o kolegos Klaipėdoje aptiko iki šiol neatrastą kapinyną“, – teigia mokslininkas.
Tyrinėta vieta apima buvusio ežero pakrantę ir gana statų kranto šlaitą. Kultūrinis sluoksnis čia smarkiai apardytas arimo ir šlaito erozijos, todėl surinkta medžiaga labai fragmentiška. Beveik nerasta duobių, stulpaviečių ar kitų su žmogaus veikla susijusių struktūrų. Numatoma tyrimus pratęsti aukštesnėje kranto dalyje, kur kultūrinis sluoksnis turėtų būti išlikęs geriau.
Dujotiekio trasos tyrimo projektas suvienijo visos Lietuvos archeologus. Projekto sutarčiai vadovauja ir tyrimus atlieka VU Istorijos fakulteto mokslininkai – projekto vadovas prof. dr. Albinas Kuncevičius, dr. Džiugas Brazaitis, dokt. Agnė Žilinskaitė, dokt. Mindaugas Pilkauskas, Tauras Poška ir būrys VU studentų, taip pat Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ ir UAB „Kultūros vertybių paieška“.
