Kitąmet sukaks 700 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo ir bendros lietuvių ir totorių kovos su Kryžiuočių ordinu. Ta proga Lietuvos Respublikos Seimas nusprendė 2021-uosius paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Ruošiantis šiai sukakčiai š. m. sausio 17 dieną Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Keturiasdešimties Totorių kaimo ir Alytaus rajono Punios seniūnijos Raižių kaimo totorių bendruomenes aplankė Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vadovaujama parlamentarų delegacija: Vytautas Juozapaitis, Arūnas Gumuliauskas ir Vytautas Kamblevičius. Lietuvos Seimo atstovai įteikė Seimo nutarimą dėl 2021 metų paskelbimo Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Dokumente siūloma Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2020 m. spalio 1 d. parengti šių metų minėjimo programą ir ją patvirtinti, o 2021 metų valstybės biudžete numatyti lėšų jai įgyvendinti. „Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros. Ši bendruomenė savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis“, - pabrėžiama nutarime.
Lietuvos Respublikos Seimo narius Vilniaus rajone lydėjo Vilniaus rajono merė Marija Rekst ir Pagirių seniūnijos seniūnė Vladyslava Vanagel-Trybocka. Lietuvos totorių bendruomenei atstovavo: Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas prof. Adas Jakubauskas, Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetės imamas R. Krinickis, Lietuvos muftiato vadovas muftijus Romas Jakubauskas ir Keturiasdešimties Totorių musulmonų sunitų bendruomenės pirmininkė Fatima Buinovska. Susitikime dalyvavo naujasis Nemėžio totorių bendruomenės „Nemėžio totoriai“ pirmininkas Artūras Muchlia ir aplinkinių kaimų gyventojai.
Kadaise - mūšio, dabar - mokslo lauke
Iš pradžių Keturiasdešimties Totorių gyventojai pakvietė svečius apsilankyti mečetėje. Ten papasakojo apie vietos bendruomenės religiją, kultūrą, istoriją, tradicijas ir papročius. Mečetės sienas, be Korano fragmentų, puošia ir nuotraukos, kuriose pavaizduotos vietos, susijusios su islamo išpažinėjų veiklos pėdsakais. Prof. dr. A. Jakubauskas kartu su imamu R. Krinickiu papasakojo apie totorių istoriją ir reikšmę Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos istorijoje.
„Kartu su kolegomis pradėjome rengti knygą apie Lietuvos totorius ir priskaičiavome apie 50 totorių kilmės generolų. Iš tokios negausios, kelių tūkstančių narių Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje gyvenusios bendruomenės nuo Kosciuškos laikų ir iki pat revoliucijos Rusijoje buvo kilę 50 tokio aukšto rango kariškių“, - pasakojo A. Jakubauskas, pabrėždamas, kad ir iš Keturiasdešimties Totorių kaimo yra kilę generolų, o taip pat - vertėjų.
„Kadaise Lietuvos totoriai turėjo aukštus laipsnius kariuomenėje, o dabar didžiuojamės mūsų jaunimo mokslo laimėjimais. Daug jaunų totorių noriai tęsia doktorantūros studijas, dalyvauja Lietuvos mokslo gyvenime“, - pasakojo imamas, pristatydamas atvykusiems svečiams technologijos mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuojantį doktorantą Eldarą Šabanovičių ir Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto doktorantę Mariją Meišutovič-Akhatarievą. Pabrėžė, kad vietos bendruomenė didžiuojasi visais jaunimo laimėjimais.
Tas, kas jungia
Svečiai džiaugėsi, kad ilgus šimtmečius totorių buvimas Lietuvoje praturtina Vilniaus krašto kultūrą. Susitikimui Totorių bendruomenės namuose šeimininkai paruošė totoriškų vaišių - pyragėlių su įvairiais įdarais ir chalvos, kuriai pagaminti reikia lygiomis dalimis paimti miltų, medaus ir sviesto. Tai - ritualinės vaišės, kuriomis totoriai dalijasi po penktadienį vykstančių pamaldų mečetėse ir per įvairias šventes.
Vilniaus rajono merė M. Rekst atkreipė dėmesį, kad Vilniaus rajone vieni šalia kitų darniai gyvena daugelio tautybių gyventojai, o 2021 metų paskelbimas Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais yra puiki proga iš arčiau susipažinti su savo totorių tautybės kaimynais. Merė patikino, kad Vilniaus rajono savivaldybė remia visus totorių bendruomenės projektus, vertina jų kultūrinį išskirtinumą. „Savivaldybė globoja jos teritorijoje veikiančias religines bendruomenes. Jaučiame pareigą padėti atnaujinti totorių bendruomenės šventyklas“, - sakė merė.
V. Pranckietis pabrėžė, kad visada reikia ieškoti to, kas žmones vienija, ir vengti to, kas juos skiria. „Labai džiaugiuosi, kad mūsų Konstitucijoje užrašyta „tautinės bendrijos“, o ne „tautinės mažumos“. Džiaugiuosi, kad įvairių religijų žmonės darniai čia sugyvena, kad galime būti pavyzdys daugeliui šalių“, - kalbėjo V. Pranckietis. Jis pabrėžė, kad popiežius (dvasinis katalikų vadovas) turi titulą pontifex maximus, kas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „tiltų statytojas“. „Noriu, kad visada tarp mūsų bendruomenių statytumėme tiltus, kurie jungs mus ir ateityje“, - sakė V. Pranckietis, įteikdamas Fatimai Buinovskai Nutarimo dėl 2021 metų paskelbimo Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais dokumentą.
Nepasiduoti svetimoms įtakoms
Totorių bendruomenės atstovai pabrėžė savo lojalumą šaliai, kurioje gyvena jau tiek amžių. Pasirodo, tam tikrą liūdesį ir nemalonius jausmus jiems kelia tapatinimas jų su radikalaus islamo atstovais. Lietuvos totoriai neišsaugojo savo kalbos (šeimose kalbasi lietuviškai, rusiškai, lenkiškai), tačiau liko ištikimi savo religijai.
„Sovietmečiu stengtasi sunaikinti mūsų tradicijas. Vilniuje netoli Lukiškių buvusią mečetę 1968 metais sovietų valdžia nugriovė. Džiaugiamės, kad mūsų bendruomenėms pavyko išsaugoti kai kurias mečetes, tarp jų - ir Vilniaus rajone. Jos yra mūsų maldos susitikimų, santuokų sudarymo, naujų narių priėmimo ar mūsų artimųjų į amžinybę palydėjimo liudininkės, - kalbėjo R. Krinickis. Jis pabrėžė, kad atvykėliai iš kitų šalių, tarp jų - ir iš Turkijos, lankydami Lietuvos totorių bendruomenes nori primesti kitus papročius, kartais - net papirkti. „Stengiamės atsilaikyti prieš svetimas įtakas, saugome savo tradicijas, kurias mums perdavė protėviai ir kuriems esame ištikimi jau ilgus šimtmečius“, - aiškino dvasininkas.
Prasideda šeimoje
Totorių bendruomenės jaunosios kartos atstovai atkreipė dėmesį, kad šiandieniniame supasaulietinimo paliestame pasaulyje labai svarbus šeimos vaidmuo išsaugant savo kultūrą ir tapatybę.
„Dalyvauju mūsų totorių bendruomenės gyvenime. Niekada nesigėdijau savo kilmės ir mano kolegoms mokykloje ir universitete pasakodavau apie mūsų papročius, tradiciją ir kultūrą. Kaip žinoma, viskas prasideda šeimoje, todėl man svarbu mano šeimoje puoselėti tas tradicijas, su kuriomis išaugau. Mano sūnui Alanui dar tik vieneri, tačiau kartu su vyru Aidaru, kuris yra kilęs iš Kazanės, stengiamės aiškinti jam ir pasakoti apie totorių papročius ir kultūrą“, - pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ kalbėjo Marija Meištunovič-Akhatarieva.
Panašiai mano E. Šabanovičius. Vyras yra įsitraukęs į Keturiasdešimties Totorių kaimo visuomeninį gyvenimą - padeda mečetėje, yra aktyvus totorių bendruomenės narys. Pavasarį planuoja pristatyti doktorantūros darbo temą atspindinčių fotografijų parodą.
„Totorių šeimų gyvenimą žymi įvairios religinės šventės, jas stengiamės minėti ir stengiamės jų nepamiršti. Drąsiai galima sakyti, kad totorių šeimos tikrai religingos: penktadieniais susitinkame maldai, rūpinamės, kad santuokos būtų sudaromos mečetėje, meldžiamės prie mirštančiųjų ir prisimename juos po mirties“, - pasakojo E. Šabanovič.
***
1319-1321 metais prasidėjo totorių atvykimas į Lietuvą - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pakviesti jie dalyvavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės kovose su Kryžiuočių ordinu. Masiškas totorių kūrimasis Lietuvoje prasidėjo XIV a. pabaigoje - Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įkurdino totorius Vilniaus ir Kauno apylinkėse. Jie ėjo tarnauti į kariuomenę, gaudavo dirbti žemę ir kaip ir kiti gyventojai turėjo prievolę Lietuvos didžiojo kunigaikščio nurodymu eiti į karą. Į LDK teritoriją totoriai persikėlė grynai dėl politinio pobūdžio: Auksinės ordos subyrėjimo, vidinių kovų dėl valdžios, kurios tęsėsi net ir susidarius nepriklausomiems chanatams.
***
Keturiasdešimties Totorių (Sorok Tatary) kaimas Vilniaus rajone (Pagirių seniūnija) - viena seniausių totorių gyvenamų gyvenviečių Lietuvoje. Pirmieji totoriai čia apsigyveno 1397 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po pergalingo mūšio grįžo namo su belaisviais. Sakoma, kad dabartinio kaimo vietoje Vytautas įkurdino 40 totorių belaisvių. Iš čia ir kilo originalus kaimo pavadinimas Qiriq Tatar. Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetė yra seniausia iš keturių Lietuvos mečečių.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis
