„Šiandien žymiausi Lietuvos didikai Radvilos sukvietė mus į tikrą meno ir istorijos puotą. Bendruomeniškumo šventę. Visų pirma todėl, kad šios kultūros gurmanų vaišės - akims ir sielai - suplaukė iš įvairiausių pasaulio kraštų“, - per parodos atidarymą kalbėjo šalies vadovas.
Unikali paroda
Kaip pabrėžė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, parodoje pristatoma beveik 400 eksponatų, iš jų - daugiau nei 100 portretų, atkeliavusių iš bemaž 40 institucijų: muziejų, archyvų, bažnyčių, bibliotekų, vienuolynų ir privačių kolekcijų. Jos parengimas tapo nemenku iššūkiu visam kolektyvui, kuris tiesiogiai dirbo rengdamas parodą.
Parodą globoja prezidentas G. Nausėda. Šis faktas pabrėžia Lietuvos valstybingumo tęstinumą, dvasinį tuometinės Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir šiandieninės Lietuvos Respublikos ryšį. „Šiame varde atpažįstama Lietuva“, - taip sakydavo apie Radvilas XVI amžiuje. Radvilos ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė negalėjo egzistuoti vieni be kitų. Šiandien į Valdovų rūmus Vilniuje grįžo daug istorinių asmenybių, kurios XV-XVIII amžiais čia vaikščiojo ir spręsdavo Lietuvos ir gretimų šalių likimus. Grįžo senas istorinis Lietuvos paveldas. Gyvas ženklas, įamžinantis garsiausią, stipriausią ir įtakingiausią Lietuvos didžiosios kunigaikštystės giminę“, - sakė V. Dolinskas, pabrėždamas, kad daugeliu atvejų Radvilos buvo faktiniai Lietuvos valdovai ir vadovai: kancleriai, maršalkos, vaivados, kaštelionai, vyskupai.
Parodos organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir kunigaikštis Motiejus Radvila (Maciej Radziwiłł). Rėmėjai: AB „Kauno tiltai“, „BTA Vienna Insurance Group“.
Paroda apima XVI-XVIII amžius ir Lietuvos muziejininkystės istorijoje yra iš tiesų ypatinga. Parodos eksponatai buvo išbarstyti po visą pasaulį. Per Valdovų rūmų veiklos dešimtmetį tokio dydžio ir sudėtingumo projekto nebuvo ir artimiausiu metu neplanuojama rengti ko nors panašaus. Parodos koncepcijos autorius Varšuvos karališkosios pilies direktorius prof. habil. Pšemyslav Mrozovski (Przemysław Mrozowski) pastebėjo, kad ši paroda atitinka pasaulinę tendenciją - per konkrečių asmenų istoriją pristatyti šalies istoriją.
Šalies, kurios nėra, piliečiai
„Pagaliau namie…“, - pasakė kunigaikštis M. Radvila, kartu su kitais didikų giminės atstovais atvykęs į Vilnių. Kunigaikštis gyvena Varšuvoje, tačiau yra didelis Lietuvos ir Lenkijos bei kaimyninių šalių bendradarbiavimo šalininkas. Šiais metais buvo apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
„Ketvirtadalis šioje parodoje pristatomų eksponatų yra iš privačių mūsų šeimos rinkinių. Juos pavyko išsaugoti perduodant iš kartos į kartą. Šie daiktai turi man ypatingą reikšmę, nes viso kito, kaip ir dauguma šios Europos dalies gyventojų, netekome. Renku įvairius su mano šeima susijusius daiktus ir svajojau, kad ši paroda įvyktų Vilniuje, nes tai yra mūsų miestas. Čia kiekvienas senas akmuo mena Radvilas. Ir nors jau daugiau kaip 80 metų niekas iš mūsų šeimos nebegyvena Lietuvoje, nuolat jaučiamės šios žemės gyventojai. Čia yra mūsų šaknys. Nors mūsų šeima nebeturi tokios pat reikšmės kaip kadaise, ir toliau liekame Abiejų Tautų Respublikos simboliu“, - kalbėjo kunigaikštis M. Radvila.
XVIII amžiuje žlugus Abiejų Tautų Respublikai Radvilos buvo glaudžiau susiję su dabartine Lenkija. Tačiau M. Radvila pabrėžia, kad ir toliau jaučiasi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, nors šios valstybės ir nebėra žemėlapyje. Papasakojo net istoriją apie tai, kaip vienas jo dėdžių - iš tokios pat garsios Lietuvoje giminės - Eustachijus Sapiega pasipiktino dėl Česlavo Milošo pasisakymo, kai šis pareiškė, kad yra paskutinis LDK pilietis. „Juk mes - Sapiegų, Radvilų giminė - irgi jaučiamės esantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai“, - pareiškė dėdė.
Įdomu, kad M. Radvila savo kalbą Valdovų rūmuose pasakė lietuvių kalba. Baigdamas pajuokavo, kad niekas jo giminėje jau ilgesnį laiką nekalbėjo šia kalba.
Vertingos relikvijos
Ekspozicijoje pristatomi tipologiniu požiūriu labai skirtingi eksponatai: portretai ir kita tapyba, juvelyrikos dirbiniai, ginklai ir šarvai, gobelenai, drabužiai, liturginiai reikmenys, skulptūros, medaliai, dokumentai, žemėlapiai bei su Radvilų gimine susijusios relikvijos. Dalis daiktų iki šiol nebuvo eksponuojama, o kai kurie yra beveik nežinomi nei Lietuvoje, nei užsienyje. Kai kuriuos eksponatus paskolino Lenkijos pranciškonai ir pauliečiai.
Vertingiausia relikvija yra laikoma liturginė taurė su patena, kurią Betliejaus bazilikai padovanojo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Tai tikra sensacija, kad taurė nedingo per tokią audringą Šventosios Žemės istoriją. Daugiau nei keturis šimtus metų ši relikvija nebuvo eksponuojama.
Parodoje galima pamatyti italų juvelyro pagamintą kamėją su Barboros Radvilaitės atvaizdu. Eksponuojama ir XVII a. I pusės, tikėtina, Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai priklausiusi buožė. Kitas Radvilų šeimai svarbus daiktas - tai vadinamoji Radvilų Dievo Motina. Šis 1683 metais per Vienos mūšį rastas paveikslas kurį laiką priklausė Sobieskių giminei, o vėliau per giminystės ryšius su Sobieskiais pateko pas Radvilas. Jau tris šimtus metų kiekvienoje kartoje yra šio paveikslo sergėtojas. Parodoje galima pamatyti ir XVIII amžiaus Radvilų vėliavą, kuria, kai miršta kas nors iš šeimos narių, yra pridengiamas karstas.
Parodoje taip pat pristatomas 4,4 kg sveriantis sidabrinis medaliais puoštas Lietuvos kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos vestuvių su Ona Kotryna Sanguškaite proga pagamintas indas.
Kaip pabrėžė dr. V. Dolinskas, Radviloms skirta paroda yra geriausia vieta susipažinti su Lietuvos istorija nuo mikro- iki makro-. O remiantis pristatomais eksponatais ar portretais galima pasakoti intriguojančias Radvilų giminės biografijas.
Paroda veiks iki 2020 metų sausio 12 dienos.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis
