Tarpukario Lietuvos paskutinis vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas istorinių aplinkybių verpete tapo pirmąją Lietuvos Vyriausybės auka – buvo sušaudytas 1941 m. liepos 30-ąją Maskvoje. Jo baudžiamoji byla, sukurpta Berijos parankinių, dar negrąžinta Lietuvai, nes iki šiol nėra tarpvalstybinio susitarimo su Rusija dėl mūsų politinio, karinio ir ūkinio šalies elito baudžiamųjų bylų susigrąžinimo.
Lemtingų Lietuvai įvykių ir sprendimų sankirtoje K.Skučui teko „atpirkimo ožio" vaidmuo, nors kaina, kurią sumokėjo paskutinė Vyriausybė, patenkinusi SSRS ultimatumo Lietuvai reikalavimus, nepasiteisino.
Kai 1939 m. spalio 10-ąją Maskvoje buvo pasirašyta su SSRS savitarpio pagalbos bei Vilniaus ir jo srities perdavimo Lietuvai sutartis, mainais turėjome įsileisti Trojos arklį – 20 tūkst. sovietų armijos karių. Kaip žinia, tai buvo gerai suplanuotos Lietuvos okupacijos pradžia. Tai puikiai suprato ir K.Skučas, 1934–1938 m. dirbęs Maskvoje karo atašė, kuriam buvo gerai pažįstama Rusijos politikos virtuvė. Kai Lietuva įsileido svetimos kariuomenės įgulas, SSRS pradėjo kaltinti vidaus reikalų ministrą ats. brg. gen. Kazimierą Skučą ir ministerijai pavaldaus Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį sovietų karių grobimu ir jų žudymu. Tai buvo išgalvotas pretekstas pradėti Lietuvos okupaciją.
Siekdama sušvelninti įtampą santykiuose su Rusija, 1940 m. birželio 12-ąją Lietuvos vyriausybė pasiūlė K. Skučui atsistatydinti, o A. Povilaitį atleido iš pareigų. Bet tai, kaip žinia, nieko nelėmė – naktį iš 1940 m. birželio 14-osios į 15-ąją Lietuva gavo SSRS ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama ne tik įsileisti nenustatytą sovietinės armijos karių skaičių, sudaryti naują Vyriausybę, bet ir suimti bei teisti K. Skučą su A. Povilaičiu. Ultimatumas buvo įteiktas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui birželio 14-ąją, 23.50 val. nakties Maskvoje, o turėjo būti įvykdytas Lietuvoje iki birželio 15-osios 10 val. ryto.
Nors Prezidentas lemtingąją naktį posėdžiavusiai Vyriausybei siūlė priešintis agresijai, tačiau Ministro kabineto dauguma pritarė ultimatumui – jis buvo priimtas ir Teisingumo ministras A. Tamošaitis bei ministras pirmininkas A. Merkys pasirašė įsakymą suimti K. Skučą ir A. Povilaitį, kaip to buvo reikalaujama garsiajame SSRS ultimatume Lietuvai.
Pažeidžiant Lietuvos teismų santvarkos įstatymo ir teismų bei prokuratūros kompetencijos ribas, Saugumo departamentas, vadovaujamas iš kalėjimo išėjusio Antano Sniečkaus, perėmė iš teismų K. Skučo ir A. Povilaičio bylas, o liepos 23-ąją išsiuntė šiuos vyrus su kitais aukštais Lietuvos pareigūnais tardyti į Maskvą, kur 1941 m. liepos 30-ąją K. Skučas buvo sušaudytas.
2006 m. Prezidentas Valdas Adamkus atstatė valstybės teisingumą savo pareigūnų atžvilgiu – K. Skučas ir A. Povilaitis buvo apdovanoti (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordinu. Bet, anot istoriko Arvydo Anušausko, turėtume suvokti, kad Lietuvos vyriausybė birželio 15-osios naktį veikė spaudžiama ultimatumo, o pareigūnų veiksmai po jo priėmimo neturėjo jokios teisinės galios – viskas buvo reguliuojama okupantų ar jų marionečių. Svarbu pažymėti ir tai, kad Lietuvos Vyriausybės originaliame atsakymo tekste Maskvos ultimatumui yra jam prieštaraujama, pažymint, jog toks ultimatumas pažeidžia 1939 m. spalio 10-osios sutartį.
