Iš tikrųjų minėta „kolaboracija" buvo ne kas kita kaip mažai veiksmingas bandymas priešintis sovietų partizanų plėšimams. Užpuolimo, trukusio 2 apie valandas, metu žuvo 38 asmenys,14 buvo sunkiai sužeisti. Tikriausiai būta ir kitų užpuolimų. Tarp nužudytųjų - ne tik vyrai, bet moterys ir maži vaikai.
2001 m. vasarį Kanados Polonijos Kongresas kreipėsi į Nusikaltimų prieš lenkų tautą tyrimo komisiją siekiant pradėti siaubingų žudynių Kaniūkuose nagrinėjimą. Niekas negalėjo numatyti, kad tai truks iki šių dienų, o nusikaltėliai tikriausiai nebus deramai nubausti. Atsižvelgiant į dalies nusikaltėlių mirtį ir nepavykus nustatyti likusiųjų asmenų tapatybės, šių metų vasarį tyrimas šioje byloje bus nutrauktas.
Apie šiuos įvykius tyli ir istoriografija. Iki šiol apie Kaniūkų tragediją žino labai mažai asmenų. Apie tai nėra jokios informacijos mokyklos ir akademiniuose vadovėliuose. Deja, tai Tarybų Sąjungos melagysčių, cenzūros, nepalankių temų nutylėjimo, šmeižto, nekaltų ar nusipelniusių žmonių persekiojimo paveldėtos pasekmės. Tokie veiksmai paliko savo pėdsaką šiuolaikinėje mūsų rajono gyventojų tautinėje savimonėje ir jų žiniose apie savo istoriją.
Šalčininkų rajono savivaldybė stengiasi skleisti žinias apie šios gyvenvietės ir jos gyventojų istoriją. Savivaldybės vadovų pastangomis kaimo pakraštyje pastatytas nužudytų gyventojų atminimo kryžius, kuriame įrašyti jų vardai. Prieš metus šalia įvažiavimo į Kaniūkų kaimą pastatytas ženklas, nurodantis nekaltai nužudytų žmonių atminimo vietą. Dabar kiekvienas neabejingas istorijai ir jo kraštiečių likimui gali čia ateiti ir pagerbti nužudytuosius - išreikšti savo atminimą ir pagarbą.
Tuo pačiu tikslu 70 –ųjų kaimo aukų pacifikacijos metinių proga š. m. vasario 2 d. paminklo link ėjo kaimo gyventojai ir gausiai susirinkę svečiai. Į minėjimą atvyko Šalčininkų rajono savivaldybės meras Zdzislav Palevič, LR Seimo narys Leonard Talmont, Lenkijos Respublikos Ambasados Vilniuje Konsulinio skyriaus vadovas Stanislav Cygnarovski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Boleslav Daškevič, administracijos direktoriaus pavaduotojas Josif Rybak, Butrimonių klebonas kunigas Šymon Vilko.
- Stovime prie Kryžiaus, kuris buvo pastatytas siekiant pagerbti didžiausių žudynių, įvykusių mūsų kraštuose II pasaulinio karo metu, civilines aukas. Sovietų partizanai apsupo kaimą, žudydami nekaltus žmones tik už tai, kad jie gynė savo namus ir šeimas. 60 metų apie Kaniūkus buvo nutylima. Apie tai, kas nutiko 1944 metų sausį, bylojo tik šis miškas, senosios kapinės ir žmonių atmintis.
Tylėjimas buvo nutrauktas per 60 – ąsias kaimo aukų pacifikacijos metines, kai Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus ir Šalčininkų rajono savivaldybės iniciatyva, remiant Kovų ir kančios atminimo saugojimo tarybai, Kaniūkuose atidengtas paminklas nužudytiesiems. Tuomet pradėtas šių įvykių tyrimas, apie tai pradėta rašyti spaudoje. Šiandien 70 – osios kaimo aukų pacifikacijos metinės, tad norime žinoti visą tiesą apie Kaniūkus: tiesą, kuri turi mus ugdyti, tiesą, kuri taps mūsų tautinės savimonės dalimi. Atminimas yra mūsų pareiga ir bendra pagarbos išraiška nekaltai žuvusiems. Tegul ilsisi jie ramybėje! – iškilmių Kaniūkuose metu kalbėjo Šalčininkų rajono savivaldybės meras Zdzislav Palevič.
Susibūrimo prie paminklo žuvusiems gyventojams metu perskaityti 38 aukų vardai, sukalbėtos maldos, uždegtos žvakės ir padėti vainikai. Butrimonių bažnyčioje buvo aukojamos šv. mišios žuvusiųjų intencijai. Šalčininkų J. Sniadeckio ir Butrimonių A. Krepštul gimnazijų mokiniai ir Vilniaus Šv. Dvasios parapijos Schola pagerbė Kaniūkų kaimo gyventojų atminimą dainomis ir vaidinimu.
Irena Kolosovska
