Valstybė pratęsė 1386 m. sudarytą Lietuvos ir Lenkijos Krėvos uniją ir gyvavo nuo 1569 m. iki 1791 m. Tuo metu tai buvo viena didžiausių tiek pagal dydį, tiek pagal gyventojų skaičių valstybė Europoje.

Abiejų tautų respublikos politinė sistema unikali – tai buvo modernios demokratijos bei federacijos pradmenys, o valstybės konstitucija buvo antroji pagal senumą rašytinė konstitucija pasaulyje.

Valstybių susijungimas įvyko 1569 metais pasirašius Liublino uniją. Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri perduota Lenkijos karalystei.

Valstybės raida XVI–XVII amžiuje

1572 m. mirė Žygimantas Augustas. Po jo mirties buvo padaryti svarbūs valstybės valdymo sistemos pakeitimai, įteisinę daugiau galių bajorams (šlėktoms) bei įtvirtinę renkamąją monarchiją. Elekciniame seime galėjo dalyvauti kiekvienas bajoras.

XVII amžius lenkų laikomas „aukso amžiumi“. Tuo metu Seimas tvirtai valdė šalį, išvengė bereikalingų karinių konfliktų, atlaikė rusų ir švedų invaziją, o vienu metu net perėmė Maskvos kunigaikštystės valdymą.

Tuo pačiu XVII amžiuje įsivyravo anarchija, išryškėjo daug vidinių problemų, šalis tapo mažiau atspari išorinei įtakai. Svarbiausi valstybės sprendimai galėjo būti priimami tik tam pritarus iš didikų ir bajorų atstovų sudarytame seime. Seimo sprendimai buvo priimami tik visiems atstovams pritarus, dėl to Seimų sesijos užtrukdavo labai ilgai, kartais ilgiau negu parą. Karalius taip stengdavosi nuvarginti atstovus ir taip priimti sau naudingus sprendimus. Teoriškai kiekvienas į seimą išrinktas atstovas galėjo nutraukti Seimo darbą pareiškęs protestą ir išėjęs iš posėdžių salės. Ši bajorų teisė vadinta liberum veto, kuria pirmą kartą pasinaudota valdant Steponui Batorui. Faktiškai taip pasielgti galėjo tik kurio nors didiko paramą turintis bajoras, nes buvo atvejų, kai bandymai paskelbti liberum veto buvo sulaikomi jėga.

1655–1660 m. Abiejų Tautų Respubliką (išskyrus nedidelę teritoriją pietuose, prie Turkijos sienos) buvo užėmusi Švedija ir Rusija (vadinamasis „švedų tvanas“).

Saksų dinastija. Konfederacijų laikotarpis

XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos didikų pacifistinės ir federalistinės idėjos^{[reikalingas šaltinis]} jau buvo privedusios valstybę prie žlugimo. Valdant Augustui II ir Augustui III pavyko tik keli seimai.

Po Augusto III, paskutinio Saksų dinastijos atstovo, mirties dėl sosto varžėsi tik vadinamoji Familija ir Patockiai, palaikomi Radvilų. Buvo reikalaujama, kad išvyktų austrų ir rusų atstovai. Jau tarpuvaldžiu susidarė dvi grupuotės – Čartoriskiai („Familija“) ir Potockiai, kuriuos rėmė Radvilos. Potockiai rėmėsi Prancūzija, Švedija, Turkija, o Čartoriskius palaikė Rusija, todėl rusų kariuomenei spaudžiant Varšuvos seime karaliumi 1736 m. rugsėjo 12 d. išrinktas Stanislovas Leščinskis. 1733 m. spalio 17 d. Stanislovas I-asis paskelbė karą Augusto III-ojo šalininkams. 1734 m. susikūrė Lietuvos konfederacija, palaikanti Stanislovą I-ąjį. 1752 m. Čartoriskiai įkūrė Rusų partiją. Tuo metu buvo beiškylanti ir Mnišekų grupuotė.

Abiejų Tautų Respublikos padalinimai

Nuo XVIII a. pradžios didelę įtaką Abiejų Tautų Respublikai ėmė daryti Rusija. Buvo bandoma vykdyti reformas ir 1791 metais gegužės 3 dieną buvo sudaryta Konstitucija (buvo išverstas į lietuvių kalbą^[2]), tačiau buvo jau per vėlu ir per tris padalijimus valstybė buvo sunaikinta. Pirmasis – 1772 metais. Valstybę pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos karalystė, Austrijos imperija. Antrasis (Lenkijos) – 1793 metais. Valstybę pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos karalystė. Trečiasis (Lenkijos) – 1795 metais. Valstybę pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos karalystė, Austrijos imperija.

Pinigai

Abiejų Tautų Respublika naudojo tuo metu Europoje paplitusią trigubą pinigų sistemą, kurią atitiko zlotas, grašis ir denaras. Tačiau savo santykiais šie trys piniginiai vienetai skyrėsi nuo karolingų pinigų sistemos: vietoj klasikinio santykio 1:20:240, Lenkijoje ir visoje ATR įsigalėjo santykis 1:30:540. Iš pradžių Lenkija ir LDK naudojo skirtingos vertės monetas (jos tarpusavyje surištos santykiu 4:5), tačiau po Stepano Batoro reformos 1578–1580 m. susidarė vieninga Lenkijos ir Lietuvos monetų sistema. Lenkiškos ir lietuviškos monetos imtos leisti vienodo svorio ir vienodos kokybės, nors išore šiek tiek skyrėsi.

Pagrindinės pinigų kalyklos buvo Krokuvoje, Poznanėje, Varšuvoje, Vilniuje, Olkuše, Bydgoščiuje ir kitur.

Per ATR egzistavimo laikotarpį grašis buvo dažniausiai naudojamas piniginis vienetas. Tačiau stiprėjant infliacijai, jau nuo XVII a. vidurio grašio smulkesnieji vienetai (pvz., denarai) nebebuvo kaldinami, o grašis ilgainiui virto smulkia moneta, XVIII a. pradėta kaldinti iš vario. Todėl išpopuliarėjo stambesnio grašio nominalo monetos, kaip kad trečiokai, šeštokai, ortai (18 grašių). 1663 m. reformų metu trumpai kaldintas sidabrinis zlotas (30 grašių), o 1753 m. pradėjo kursuoti 60 grašių vertės aštuntokas (arba dvizlotis). Tokiu būdu iki XVIII a. nusistovėjo šie monetų tarpusavio santykiai:

• 1/2 aštuntoko = 1 zlotas = 5 šeštokai = 10 trečiokų = 30 grašių = 90 šilingų

Vykstant infliacijai, vis didesnę reikšmę ATR gyvenime įgijo gerokai stabilesnės vertės monetos, pririštos prie tarptautinio kurso. Nuo XVI a. ATR kaldinti sidabriniai taleriai ir auksiniai zlotai. Kiekviena šių monetų į piniginę sistemą įvestos tuo metu, kuomet jų vertė atitiko 30 grašių (t. y. nominalų sidabrinį zlotą). Tačiau kintantis jų santykis su ATR sidabrinių pinigų sistema tik išryškino infliaciją: talerio vertė XVI–XVIII a. kito nuo 30 iki 240 grašių, o auksinio zloto vertė XV–XVIII a. kito nuo 30 iki 1080 grašių. Infliacija ypač progresavo XVII a. vid. – XVIII a. vid.

1766 m. Stanislovo Poniatovskio piniginės reformos metu buvo sureguliuota valstybės sidabro monetų vertė, kuri pririšta prie Kelno markės. Tuo metu nominalus sidabrinis zlotas prilygintas 1/8 sidabrinio talerio, o 10 talerių atitiko vieną sidabro markę. Taip pat naujai pradėjo kursuoti sidabriniai grašiai su pastovia sidabro verte: jie atitiko 1/4 sidabrinio zloto (moneta neegzistavo). Be to buvo bandoma nustatyti aiškesnį sidabrinio talerio kursą su auksiniu zlotu. Tokiu būdu per reformą nusistovėjo šie monetų tarpusavio santykiai:

• 1/18 auksinio zloto = 1/8 talerio = 1 zlotas = 4 sidabriniai grašiai = 30 varinių grašių (grašelių) = 90 šilingų

1794 m. buvo išleisti pirmieji Lenkijoje popieriniai pinigai – tuometinės sidabrinio zloto vertės banknotai. Jie leisti 5, 10, 25, 50, 100, 500, 1000 zlotų nominalais. Tačiau tais pačiais metais Rusijai užėmus Varšuvą, jų galiojimas sustabdytas.

lt.wikipedia.org