Šiandien Lenkijos piliečiams sunku būtų nuvažiuoti kelio ruožą nuo Rodūnės iki Eišiškių, tačiau verta susipažinti su jo trasa. Žinoma, ji keisdavosi įvairiais istorijos laikotarpiais, vystantis ar nustojus vystytis gyvenvietėms šioje trasoje. Dar tarpukario metais, ypač nutiesus kelią palei maršalkos Juzefo Pilsudskio vardu pavadintą kelią, šis kelias buvo dažnai naudojamas ir svarbus. Atrodo, kad šis kelias baigė gyvuoti po 1944 metų, nes atsidūrė net dviejų valstybių ir dviejų sovietinių respublikų teritorijoje.
Šiandien – tik žvyrkeliu
Svarbus momentas, kuris priartino kelio pabaigą, buvo 1862 metais pastatytas geležinkelis, jungiantis Vilnių su Varšuva. Artimiausia nuo Eišiškių stotis - per 30 kilometrų nutolusioje Varėnoje arba Bastūnų stotyje geležinkelyje Vilnius-Lyda (24 km). Iš Eišiškių turgaus aikštės judame šiaurės kryptimi Vilniaus gatve, pakeliui Jurizdika, po jos - Karklėnai, Degučiai, po 10 kilometrų sukame į dešinę, neprivažiavę Pulstokų. Pabarėje - Jundzilo gatve, toliau - į šiaurės rytus per Ceciorką, ten - kertame Šalčią ir ta pačia kryptimi apie 1,5 km toliau - Visinčią.
Dėmesio: Nuo Pabarės belieka vykti visureigiu arba eiti pėsčiomis. Po akimirkos įvažiuojame į buvusio sovietų karinio poligono teritoriją. Porą kilometrų toliau kelias kerta vietą, kuri prieškariniame žemėlapyje keistai pavadinta Skirsabola Duża (Didieji Skersabaliai) ir Skirsabola Mała (Mažieji Skersabaliai). Kiek toliau eina į vakarus nuo vietos pavadintos Długie Błota (Ilgosios Pelkės) ir į rytus nuo Humienna Gura (Humenų kalnas), toliau - tarp kalvų. Toji į rytus yra vadinama Kiełbaśna Góra (Dešros kalnas), o į vakarus - Panieńska Góra (Mergelės kalnas). Tie „kalnai“ - tai iš tikrųjų smėlio kopos. 2 kilometrus į šiaurę kerta Merkinę Rūdninkuose (Užupio ir Bažnyčios gatvės) ir kelią Nr. 176. Iš čia į šiaurę 3,5 kilometro (Vilniaus gatve) pasiekiame kelią Nr. 202, į Mikašiūnus, Vairą, Papiškes, Paluknį, toliau už Rapeikių suka labiau į rytus ir eina palei Rapeikių mišką. Keturiasdešimties Totorių kaimas lieka iš kairės. Privažiuojame Pagirius, vėliau netoli Baltosios Vokės įvažiuojame į Vilnių, į sostinės aplinkkelį.
Dėmesio: Rūdninkų girios teritorijoje kelias sunkiai praeinamas dėl gausių upelių ir upokšnių. Be to, kelias nei nurodytas, nei pažymėtas. Tačiau pastaraisiais metais didėja susidomėjimas ir noras jį įveikti. Kelias kadaise buvo mažiausiai 12 metrų pločio. Šiandien jau gerokai siauresnis. Kartais juo gali pravažiuoti tik visureigiai arba galima praeiti pėsčiomis. Trasoje sutinkame smėlio dangą. Kelias eina du kilometrus palei buvusį karinį poligoną. Prie kelio nemažai duobių nuo bombų sprogimų.
Nerekomenduočiau pačiam rinktis šią teritoriją. Siūlau tai padaryti kartu su vietiniais - bent jau pirmą kartą.
Reikšmės žlugimas
Kadaise prie pagrindinio kelio iš Lenkijos į Lietuvą esančių Eišišių reikšmė pradėjo mažėti pastačius geležinkelį iš Gardino į Lydą, iš Gardino į Vilnių ir iš Lydos į Vilnų. Geležinkelio trasa ėjo toliau nuo miestelio ir tai lėmė jo nuosmukį. Pastačius geležinkelį ištuštėjo keliai, sunyko karčemos, keliautojai sutikdavo tik valstiečių vežimus ir bandas ganančius piemenis. Šiandien liko tik kai kurie senojo kelio elementai, o įveikti jį visą nuo Krokuvos į Vilnių labai sunku, beveik - neįmanoma (kad ir dėl sienų), pavyzdžiui, pasienio postas Dumbliuose prie Eišiškių skirtas tik Lietuvos ir Baltarusijos piliečiams. Nors yra tokių, kurie „sertifikuoja“ kelią!
Mieczysław Machulak
Vilniaus krašto savaitraštis
