Laimingo atsitiktinumo, o veikiau Dievo apvaizdos, dėka šios gražios sukakties metais pastatas atgavo savo - sovietų valdžios panaikintą - sakralinę paskirtį. Penktadienį, birželio 8 d., per Švč. Jėzaus Širdies iškilmes Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas pašventino tą bažnyčios dalį, kurioje įsikūrė Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčia.
Savičiaus gatvėje esanti bažnyčia ilgus metus stovėjo uždaryta ir apleista. Sovietmečiu tuometinė valdžia buvo įrengusi čia daržovių saugyklą - pritaikė ją sandėlio reikmėms ir padalijo į tris aukštus. Praėjusių metų rugpjūtį pastatas perėjo LR Vidaus reikalų ministerijos žinion, ši š. m. sausį su Vilniaus arkivyskupija pasirašė bendradarbiavimo susitarimą dėl bažnyčios valdymo ir naudojimo. Susitarimas numato, kad šis religinis turtas bus skirtas visuomeniniams poreikiams ir dvasiniam ugdymui. Savo ruožtu ministerija įsipareigojo suderinus su arkivyskupija įrengti bažnyčioje koplyčią, kur galima būtų laikyti pamaldas.
Valstybė ir Bažnyčia
Pastatą ėmėsi globoti ir tikinčiųjų bendruomenę burti Lietuvos policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas, iki tol ganytojišką darbą dirbęs Šv. Ignoto bažnyčioje. Šventovėje, kuri iš vidaus mažai priminė bažnyčią, pradėjo rinktis žmonės. Kalėdų laikotarpiu čia buvo surengta prakartėlių paroda („Vilniaus krašto savaitraštis“, 2017, Nr. 51). Tikintieji atvykdavo čia per šlovinimo vakarus, o lygiagrečiai pastatas buvo tvarkomas pritaikant jį bažnytinėms reikmėms.
„Sovietmečiu bažnyčia buvo labai suniokota, padalyta į aukštus. Man tai primena Sopulingosios Dievo Motinos paveikslą, vaizduojamos su septyniais kalavijais širdyje, kuriuos taip norisi ištraukti. Tačiau Sopulingoji Dievo Motina simbolizuoja ir žmogų, kuris kančios prispaustas, tačiau nepasiduoda, nepraranda savo žmogiškumo. Panašiai ši suniokota bažnyčia primena man mūsų šalį - tiek karų ir persekiojimų patyrusią, tačiau sugebėjusią išlaikyti savo orumą. Viena vertus - tai liudija mūsų dvasios stiprybę, kita vertus - silpnumą ir trapumą. O kas dažniausiai yra netobulumo liudininkas? Pareigūnai - atvykstantys į avarijų, nelaimių, smurto vietas. Norėdami išspręsti bet kokią problemą jie turi bendradarbiauti su visuomene, turi veikti bendruomenėje. Todėl matau šią bažnyčią, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos, kaip valstybės ir Bažnyčios susitikimų vietą. Ne siekiant sumaišyti vienos ir kitos veiklą, bet siekiant bendradarbiauti kitų labui“, - pasakoja kun. Algirdas pabrėždamas, kad bažnyčios atstatymas vyks dviem etapais. Pirmajame yra pritaikoma naudoti jau dabar, o antrajame bažnyčiai bus sugrąžinta jos buvusi didybė, kad ji taptų viso miesto puošmena.
Pašventinta koplyčia įsikūrusi trečiame aukšte, į kurį veda dvi laiptinės. Pastatas daug metų buvo nenaudojamas, todėl ir koplyčios interjeras skurdus: yra kėdės tikintiesiems, altorius, Dievo Motinos figūra, kuklus tarbernakulis. Virš altoriaus nupieštas kryžius, ant jo kabo Nukryžiuotasis. Pirmi du aukštai naudojami kaip daugiafunkcis centras įvairiems visuomeniniams ir kultūriniams projektams įgyvendinti ir ganytojiškai veiklai tarp pareigūnų ir čia susirenkančios tikinčiųjų bendruomenės vykdyti.
Malda po lubomis
Bažnyčios pašventinimas sutapo su Švč. Jėzaus Širdies iškilmėmis ir pritraukė daug žmonių. Ne visi galėjo sutilpti koplyčioje, todėl galėjo įsitraukti į pamaldas „virtualiai“. Pirmajame ir antrajame aukšte buvo pastatyti monitoriai, per kuriuos galima buvo stebėti tai, kas vyksta viršuje. Kažkas net pajuokavo, kad tai lyg susijungimas per „viziją“ su dangumi.
Į „savosios“ bažnyčios pašventinimą atėjo ir policijos pareigūnai, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai kartu su ministru Eimučiu Misiūnu.
„Jei kažkas būtų man pasakęs, kad praėjus metams nuo šios bažnyčios perdavimo sutiksime čia arkivyskupą, kuris pasirengęs pašventinti šias patalpas ir perduoti jas tikintiesiems, būčiau nepatikėjęs. Iš pradžių gimė idėja perimti iš Švietimo ir mokslo ministerijos turtą, kuris kadaise buvo bažnyčia. Kai pirmą kartą pravėrėme duris, iš karto pamaniau, kad čia kai ką bus galima padaryti... Kaip paaiškėjo, buvo atlikta daug darbo: žmonių noras, jų meilė ir tikėjimas padarė tai, kad ši apleista vieta virto lankoma ir mylima. Džiaugiuosi dėl kun. Algirdo atliktų darbų ir dėkoju arkivyskupui, kad pasitikėjo mumis ir patikėjo mūsų galimybėmis įrengti čia ganytojiškos veiklos centrą“, - sakė ministras, neslėpdamas pasitenkinimo, kad Vidaus reikalų ministerija turi savo statutinę bažnyčią.
Savo ruožtu arkivyskupas prisimindamas tądien švenčiamas iškilmes pabrėžė, kad tiek šioje bažnyčioje, tiek iš čia besilankysiančių žmonių, tikintieji turi patirti Jėzaus Širdies Meilę.
„Tegul šios bažnyčios sugrįžimas Dievo ir žmonių šlovei padeda mums, o ypač - policijos pareigūnams ir vidaus reikalų sistemos darbuotojams, patirti Dievo meilę, Jo artumą ir artimų žmonių bendruomenę. Kad visi, kurie peržengs šventovės slenkstį galėtų justi, kad yra prie Dievo Gailestingumo šaltinio, patirtų asmeninį susitikimą su Jėzumi ir sukurtų stiprią bendruomenę“, - sakė G. Grušas.
Istorija
Bažnyčios ir vienuolyno statybą augustijonai pradėjo 1675-1677 metais. Anksčiau - iki maskvėnų okupacijos - čia stovėjusi stačiatikių, o vėliau - unitų cerkvė. Finansiškai augustiojonų kongregaciją buvo parėmęs karalius Jonas III Sobieskis. Iš pradžių bažnyčia ir vienuolynas buvę mediniai - sudegė 1742 metais. Tuomet kongregacija ėmėsi statyti naują bažnyčią ir vienuolyną, - pastatai buvo baigti 1768 metais. Griežta kongregacijos regula neleido statyti architektūriškai puošnią šventovę, nors anuomet ir buvo pats Vilniaus baroko klestėjimo metas. Bažnyčios pastatas buvo kuklus ir iš vidaus. Tik bažnyčios bokštas - gausiai dekoruotas rokoko stiliumi - liudijo epochą, kurioje buvo pastatytas. XVIII amžiaus pabaigoje augustijonų kongregacijos reikalai suprastėjo ir ji perdavė vienuolyno pastatą Vilniaus universitetui, o universitetas įrengė čia katalikų seminariją. Uždarius universitetą 1833 metais seminarija virto savarankiška Dvasine akademija. 1842 m. akademija buvo uždaryta ir perkelta į Peterburgą, o bažnyčia ir vienuolynas caro administracijos buvo konfiskuoti. Netrukus bažnyčia buvo perdaryta į Šv. Andrejaus cerkvę. Tarpukario metais - o konkrečiai 1919-aisiais - bažnyčia ir vienuolynas atimti iš stačiatikių ir perduoti unitams. Po 1945 metų augustijonų bažnyčia uždaryta ir dešimtmečiais nyko. Rasti naudotojo nepavyko ir žlugus sovietinei santvarkai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tik dabar bažnyčiai sugrąžinama buvusi jos šlovė.
Vilniaus krašto savaitraštis
Teresa Vorobej
Autorės nuotr.
