Su­si­ti­ki­mą trum­pu įžan­gi­niu žo­džiu pra­dė­jo Na­cio­na­li­nės at­min­ties ins­ti­tu­to (lenk. IPN) va­do­vas dr. Ja­ros­lav Ša­rek (Ja­rosław Sza­rek) ir pa­ci­ta­vo J. Pil­sud­skio žo­džius: „Gal­būt is­to­ri­ja per sa­vo di­de­lius ne­iš­tir­tus spren­di­mus vi­sam lai­kui iš­ka­sa tarp mū­sų grio­vį ir per­sky­rą. Gal­būt vai­kai mū­sų bus vie­ni ki­tiems ne bro­liai, o sve­ti­mi. Ta­čiau mums leis­ta ir mes pri­va­lo­me im­tis pa­stan­gų, kad šie nuosp­ren­džiai, jei jau tu­rė­tų bū­tų įvyk­dy­ti, neap­si­ei­tų be mū­sų ban­dy­mo bent jau juos su­švel­nin­ti“; ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius dr. Ri­man­tas Mik­nys, pa­brėž­da­mas fak­tą, kad kon­fe­ren­ci­ja apie J. Pil­sud­skį Lie­tu­vo­je yra ypa­tin­gas da­ly­kas, nes iki šiol ši te­ma mū­sų ša­ly­je bu­vo ta­bu.

Šį kar­tą ta­bu sėk­min­gai ir vi­siš­kai įveik­tas. Dvie­jų die­nų kon­fe­ren­ci­jo­je pri­sta­ty­ta net ke­lio­li­ka re­fe­ra­tų apie mar­šal­ką la­bai įvai­rio­mis te­mo­mis. Kal­bė­ta apie J. Pil­sud­skį kaip apie po­li­ti­ką ir vy­riau­si­ą­jį va­dą, apie jo įta­ką Lie­tu­vos val­džios po­zi­ci­jai, apie tai, kaip mar­šal­ką ma­to lie­tu­viai, ir pa­ga­liau apie Len­ki­jos ne­pri­klau­so­my­bės kū­rė­jo įvai­rias­pal­vę ir daž­nai la­bai taik­lią po­li­ti­nę kal­bą ir jo gy­ve­ni­mo aist­ras.

Su­si­ki­vir­či­jo Pil­sud­skis ir Ro­me­ris
At­sa­ky­mą į šį klau­si­mą sa­vo re­fe­ra­te ban­dė ras­ti dr. R. Mik­nys. Jis pa­ste­bė­jo, kad tiek J. Pil­sud­skis, tiek jo bi­čiu­lis dar nuo le­gio­nų lai­kų My­ko­las Ro­me­ris tu­rė­jo tą pa­tį gy­ve­ni­mo tiks­lą: at­gai­vin­ti ne­pri­klau­so­mas Len­ki­ją ir Lie­tu­vą ir kar­tu ap­si­gin­ti nuo ben­dros ko­mu­nis­ti­nės Ru­si­jos ke­lia­mos grės­mės. Ta­čiau ne­pai­sant to, vie­na­me jų ben­dra­dar­bia­vi­mo eta­pų at­si­ra­do nuo­mo­nių skir­tu­mų, dėl ku­rių ga­liau­siai ir gy­ve­ni­mo ke­liai iš­si­sky­rė. J. Pil­sud­skis len­kų ir lie­tu­vių vals­ty­bi­nį at­gi­mi­mą ma­tė tam tik­ro­je is­to­riš­kai nu­lem­to­je sim­bio­zė­je (fe­de­ra­ci­jo­je ar kon­fe­de­ra­ci­jo­je), ku­rio­je do­mi­nuo­jan­ti bū­tų len­kų Pa­kraš­čių kul­tū­ra. M. Rio­me­rio pa­žiū­ros pra­dė­jo evo­liu­cio­nuo­ti va­di­na­mų­jų nau­ja­lie­tu­vių pa­žiū­rų link. O šie pa­si­sa­ky­da­vo už tar­pu­sa­vy­je ne­su­vie­ny­tų mo­der­nių tau­ti­nių Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­ty­bių at­gi­mi­mą. Pas­ta­ruo­ju at­ve­ju, de­ja, Vil­niaus pri­klau­sy­mo klau­si­mas da­rė­si pro­ble­ma. Kaip vė­liau pa­aiš­kė­jo, ne­iš­spren­džia­ma pro­ble­ma.

Po­li­ti­nės kon­cep­ci­jos
Šį pa­va­di­ni­mą rei­kė­tų dar pa­pil­dy­ti prie­ra­šu apie sa­va­moks­lio, ku­riuo ka­ry­bos sri­ty­je bu­vo J. Pil­sud­skis, mi­li­ta­ris­ti­nių ėji­mų vir­tuo­ziš­ku­mą. Šio­mis te­mo­mis kal­bė­jo du iš­ki­lūs len­kų is­to­ri­kai pro­fe­so­riai Ma­rek Kon­rat ir Ja­nuš Odziem­kov­ski (Ja­nusz Odziem­kow­ski).

Prof. M. Kor­nat tam tik­ra pras­me iš­plė­tė dr. R. Mik­nio pra­dė­tą te­mą su­tik­da­mas su tuo, jog J. Pil­sud­skis no­rė­jo ne tik ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos, bet ir ne­da­lo­mos Lie­tu­vos (is­to­ri­ne pras­me kar­tu su Bal­ta­ru­si­ja), ku­ri kaž­ko­kiu bū­du bū­tų kon­fe­de­ra­ci­jo­je su Len­ki­ja. Ši jo kon­cep­ci­ja pra­lai­mė­jo. Ga­liau­siai tu­rė­jo in­kor­po­ruo­ti Vil­nių ir Vil­niaus kraš­tą prie Len­ki­jos, nes Kau­ne ne­bu­vo gau­ta su­ti­ki­mo jo­kiam ben­dros vals­ty­bės mo­de­liui.

Pra­lai­mė­jo J. Pil­sud­skis ir ko­vą tuo­met Len­ki­jos Sei­me do­mi­na­vu­siems en­de­kams dėl spe­cia­laus au­to­no­mi­nio sta­tu­so Vil­niui ir Vil­niaus kraš­tui Len­ki­jos su­dė­ty­je.

Pra­lai­mė­jo ko­vą jis ir dėl ne­pri­klau­so­mos Uk­rai­nos, ku­rią ma­tė su­jung­tą mi­li­ta­ris­ti­ne są­jun­ga su Len­ki­ja gi­nan­tis nuo Ru­si­jos, nes Sa­mos­tij­na ne­at­si­ra­do dėl pa­čių uk­rai­nie­čių kal­tės. Ga­liau­siai pra­lai­mė­jo ko­vą dėl Ru­si­jos deim­pe­ria­li­za­vi­mo.

Nors to­li sie­kian­čios po­li­ti­nės J. Pil­sud­skio vi­zi­jos tuo me­tu ne­iš­si­pil­dė, vis dėl­to, kaip api­ben­dri­no sa­vo kal­bą prof. M. Kor­nat, mar­šal­ka ga­liau­siai lai­mė­jo. Lai­mė­jo, nes Len­ki­ja iš­li­ko, nes mar­šal­ka įvei­kė bol­še­vi­kus ne­ly­gia­me ir ne tik Len­ki­jos, bet ir vi­sos Eu­ro­pos li­ki­mą nu­lė­mu­sia­me Var­šu­vos mū­šy­je.

Bū­tent šia­me mū­šy­je skais­čiai su­ži­bo J. Pil­sud­skio, ku­ris juk ne­bu­vo pro­fe­sio­na­lus ka­ri­nin­kas, ka­ry­bos ge­nia­lu­mas. Apie tai su­si­rin­ku­sie­siems Vil­niaus ro­tu­šė­je pri­mi­nė prof. J. Odziem­kov­ski. Šio­je sri­ty­je jis bu­vo pa­pras­čiau­sias sa­va­moks­lis, ta­čiau tu­rė­jo ta­len­tą, vi­zi­ją ir - kas svar­bu - drą­sos im­tis la­bai ri­zi­kin­gų (jei ne­pa­sa­ky­tum, jog kar­tais ne­tu­rin­čių jo­kių šan­sų pa­vyk­ti) spren­di­mų. Bū­tent dėl šių sa­vy­bių sa­va­moks­lis J. Pil­sud­skis net du kar­tus įvei­kė ga­biau­sią Ca­ro aka­de­mi­jos Ge­ne­ra­li­nio šta­bo ab­sol­ven­tą ge­ne­ro­lą Mi­chai­lą Tu­cha­čev­skį. Da­ry­da­mas la­bai ri­zi­kin­gus ma­nev­rus jis su­mu­šė bol­še­vi­kų ar­mi­ją prie Var­šu­vos, o vė­liau - ir Ne­mu­no mū­šy­je.

Santykių su so­vie­tais ka­ta­li­za­to­rius?  
Šia kon­tro­ver­siš­ka te­ma kal­bė­jo dr. Al­gi­man­tas Kas­pa­ra­vi­čius, pa­tvir­tin­da­mas sa­vo hi­po­te­zę fak­tais. Pra­dė­jo nuo to, kad J. Pil­sud­skio kon­cep­ci­ja su­da­ry­ti bu­fe­ri­nę zo­ną prieš Ru­si­ją, pra­de­dant Suo­mi­ja šiau­rė­je per Bal­ti­jos ša­lis ir Uk­rai­ną, ir bai­giant pie­tuo­se Ru­mu­ni­jo­je, la­bai di­de­lį ne­ri­mą kė­lė Mask­vai ir ši da­rė vis­ką, kad taip ne­įvyk­tų.

Kai tad len­kų ir lie­tu­vių gin­čas dėl Vil­niaus bai­gė­si fias­co, o Pil­sud­skis ta­po „odio­zi­ne fi­gū­ra“ Lie­tu­vo­je dėl klas­tin­gai su­lau­žy­tos Su­val­kų su­tar­ties, bol­še­vi­kų di­plo­ma­tai da­rė vis­ką iš­pūs­da­mi kon­flik­tą tarp Var­šu­vos ir Kau­no. De­ja, da­rė tai veiks­min­gai, nes lie­tu­vių di­plo­ma­tai ta­po be­veik vi­siš­kai pri­klau­so­mi nuo sa­vo „ko­le­gų“ iš Ry­tų. Pri­ei­ta net prie to, kad Va­ka­rų di­plo­ma­tai pra­dė­jo klau­si­nė­ti lie­tu­vių, ar šie ap­skri­tai ga­li ką pa­sa­ky­ti, ne­pa­si­kon­sul­ta­vę prieš tai su Mask­va.

Anot A. Kas­pa­ra­vi­čiaus, tai Či­če­ri­no (so­vie­tų už­sie­nio rei­ka­lų nar­ko­mo) „pa­ta­ri­mai“- lie­tu­vių di­plo­ma­tams pri­si­dė­jo prie Briu­se­ly­je vy­ku­sių len­kų ir lie­tu­vių de­ry­bų dėl Vil­niaus sta­tu­so žlu­gi­mo. Lie­tu­vių di­plo­ma­ti­ja at­me­tė du iš ei­lės Tau­tų ly­gos pa­skir­to bel­gų de­ry­bi­nin­ko Pau­lo Hy­man­so pa­teik­tus kom­pro­mi­sus, ku­rie ga­lė­jo už­baig­ti len­kų ir lie­tu­vių gin­čą dėl Vil­niaus.  

Kau­ne tuo­met vy­ra­vo nuo­mo­nė, kad „Mask­va mums pa­dės“. O da­lis vi­suo­me­nės net ma­nė, kad ge­riau Lie­tu­vai bus ko­mu­nis­tai nei len­kai. Toks mąs­ty­mas lė­mė, kad Kau­nas ap­si­kei­tė džen­tel­me­niš­ka su­tar­ti­mi su Mask­va (ne­pa­si­ra­šant do­ku­men­to) dėl ope­ra­ty­vi­nės in­for­ma­ci­jos apie Len­ki­ją ir Lat­vi­ją ap­si­kei­ti­mo.

Lie­tu­vių aki­mis
Šios jaut­rios te­mos kon­fe­ren­ci­jo­je ėmė­si pro­fe­so­rius, bu­vęs di­si­den­tas To­mas Venc­lo­va. Ne­nuos­ta­bu, kad jo re­fe­ra­tas su­kė­lė di­džiau­sią su­si­do­mė­ji­mą, o gar­baus am­žiaus pro­fe­so­riui bai­gus kal­bė­ti plo­ji­mai sa­lė­je il­gai ne­ti­lo.

Apie tai, kad kon­tro­ver­siš­ko­mis te­mo­mis T. Venc­lo­va sa­vo tau­tie­čiams su­ge­ba kal­bė­ti ties­mu­kai, ži­no­ma nuo se­no. Šį kar­tą ne­bu­vo ki­taip. Ką reiš­kia pats pro­fe­so­riaus tei­gi­nys, kad XX am­žiu­je Vil­niaus pri­klau­sy­mas Lie­tu­vai anaip­tol ne­bu­vo toks aki­vaiz­dus, nes pa­go­ny­bės lai­kų Vil­nius ir tar­pu­ka­rio Vil­nius - tai du skir­tin­gi da­ly­kai. Pas­ta­ruo­ju at­ve­ju len­kai lai­kė Vil­nių len­kų kul­tū­ros mies­tu. Mic­ke­vi­čiaus, Slo­vac­kio, Si­ro­kom­lės, Mo­niuš­kos mies­tu. Vil­niaus de­mo­gra­finė si­tu­a­ci­ja anuo me­tu va­di­na­mie­siems nau­ja­lie­tu­viams bu­vo ne­gai­les­tin­ga, nes tau­ti­niu po­žiū­riu len­kai do­mi­na­vo mies­te. Pla­čio­ji lie­tu­vių vi­suo­me­nė apie tai, tie­sa, su­ži­no­jo tik 1939 me­tais, kai Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė įžen­gė į Vil­nių ir nie­kur ne­pa­ste­bė­jo en­gia­mų lie­tu­vių, kaip skel­bė Kau­no pro­pa­gan­da, iro­ni­za­vo T. Venc­lo­va.

Kal­bė­da­mas apie mar­šal­kos as­me­ny­bę pre­le­gen­tas pa­brė­žė, kad J. Pil­sud­skis ne­bu­vo na­cio­na­lis­tas, kaip vi­suo­ti­nai ma­ny­ta Lie­tu­vo­je, o so­cia­lis­tas. Pa­si­sa­ky­da­vo ne už lie­tu­vių asi­mi­lia­ci­ją, o už ben­dra­dar­bia­vi­mą su jais fe­de­ra­ci­jos pa­grin­dais. Pro­fe­so­rius ne­slė­pė, kad Lie­tu­vo­je vy­ra­vo ir te­be­vy­rau­ja mi­tas apie blo­gą Pil­sud­skį. Bu­vo se­na­lie­tu­vis, tai­gi - iš­da­vi­kas. Kar­tu su  Dzer­žins­kiu tu­ri pa­tek­ti į pra­ga­rą, nes „iš­plė­šė Lie­tu­vai šir­dį“, - pa­ci­ta­vo T. Venc­lo­va pa­grin­di­nę šiais lai­kais Ar­vy­do Juo­zai­čio pa­ra­šy­tos pje­sės min­tį. Jo­je au­to­rius, ko ge­ro, itin at­vi­rai pa­ro­do juo­dos J. Pil­sud­skio le­gen­dos ap­kvai­lin­tų lie­tu­vių emo­ci­jas.

Fi­na­li­niai de­ba­tai  
Vi­so­ke­rio­pai sėk­min­gą kon­fe­ren­ci­ją vai­ni­ka­vo prof. Al­vy­do Nik­žen­tai­čio ve­da­mi la­bai įdo­mūs de­ba­tai tarp pui­kių pre­le­gen­tų. De­ba­tuo­se, be jau mi­nė­tų moks­li­nin­kų, taip pat da­ly­va­vo to­kie ži­no­mi is­to­ri­kai kaip prof. An­džej No­vak (An­drzej No­wak), ku­ris lai­ko­mas vie­nu pa­grin­di­nių moks­li­nin­kų, ku­rian­čių šiuo­lai­ki­nę len­kų is­to­ri­jos po­li­ti­ką, prof. Vlo­dzi­mež (Włodzi­mierz) Su­le­ja, vie­nas iš­ki­liau­sių J. Pil­sud­skio ži­no­vų Len­ki­jo­je, prof. Al­fre­das Bum­blaus­kas, pui­kus eru­di­tas ir len­kų-lie­tu­vių klau­si­mų ži­no­vas.

Jei rei­kė­tų ke­liais sa­ki­niais api­ben­drin­ti de­ba­tus, rei­kė­tų pa­brėž­ti, kad lie­tu­vių is­to­ri­kai pa­brėž­da­vo bū­ti­ny­bę keis­ti J. Pil­sud­skio įvaiz­dį Lie­tu­vo­je, pri­min­da­mi lie­tu­viš­ką­ją Len­ki­jos mar­šal­kos kil­mę. „Lie­tu­vis, ku­ris ge­le­ži­ne ran­ka val­dė Len­ki­ją“, - vie­nu me­tu nu­skam­bė­jo net toks api­brė­ži­mas.

Prof. A. Bum­blaus­kas pa­kar­to­jo sa­vo te­ori­ją, kad gin­čas dėl Vil­niaus bu­vo ne kas ki­ta, kaip pi­lie­ti­nis ka­ras tarp se­na­lie­tu­vių ir nau­ja­lie­tu­vių. „Pil­sud­skis, nors gal­būt bu­vo blo­gas, bet mū­siš­kis“, -  pra­dės, anot pro­fe­so­riaus, gal­vo­ti ne vie­nas ei­li­nis lie­tu­vis, jei pri­ims to­kią mąs­ty­mo op­ti­ką. O prof. A. No­vak kal­bė­da­mas apie mar­šal­kos as­me­ny­bę kaip Len­ki­jos at­sto­vas pa­sa­kė, kad Pil­sud­skis Len­ki­jo­je bu­vo ir yra sie­ja­mas su len­kiš­ku­mu, ku­rį pa­vel­dė­jo iš Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės.