Me­ti­nių mi­nė­ji­mo iš­kil­mės vy­ko penk­ta­die­nį, lie­pos 21 d., cen­tri­nė­je mies­to prie Ne­ries aikš­tė­je. Orai tą­dien bu­vo pa­lan­kūs ir šios ben­dros is­to­ri­nės per­ga­lės šven­tė vy­ko pa­ki­liai. Kaip tei­gė or­ga­ni­za­to­riai, tai bu­vo pir­ma­sis Lie­tu­vo­je su­reng­tas pik­ni­kas sie­kiant pri­min­ti gar­si­ą­ją per­ga­lę, ku­ri auk­si­nė­mis rai­dė­mis įra­šy­ta į abie­jų tau­tų is­to­ri­ją. 

Iš­kil­min­gas gar­sio­sios per­ga­lės mi­nė­ji­mas pra­si­dė­jo trum­po­mis len­kų ir lie­tu­vių ka­rių ei­ty­nė­mis – į aikš­tę jie įžen­gė skam­bant Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės rep­re­zen­ta­ci­nio pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų or­kest­ro at­lie­ka­mam mar­šui. Or­kest­ro mu­zi­kan­tai at­li­ko Len­ki­jos ir Lie­tu­vos him­nus, jiems skam­bant pa­kel­tos abie­jų vals­ty­bių vė­lia­vos. 

Len­ki­jos gy­ny­bos ata­šė Lie­tu­vo­je Mi­rosław Wójcik per­skai­tė Len­ki­jos Res­pub­li­kos am­ba­sa­dos Vil­niu­je rei­ka­lų pa­ti­kė­ti­nės (chargé d’af­fai­res) Ma­ria Śle­bio­da laiš­ką, ku­ria­me ji pa­brė­žė, kad Žal­gi­rio mū­šis pa­ro­dė ne tik Len­ki­jos ka­ra­lys­tės ir Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės ga­lią, bet ir pra­dė­jo len­kų ir lie­tu­vių ka­rių bro­ly­bę. Ji at­lai­kė am­žius ir lė­mė per­ga­les prie Or­šos, Kir­chol­mio, Klu­šy­no, Cho­ci­mo, Var­kos ir Vie­nos. Laiš­ke taip pat pa­žy­mė­ta, kad ben­dros ko­vos dva­sia iš­li­ko ir per pa­da­li­ji­mus, apie tai liu­di­ja lie­tu­vių da­ly­va­vi­mas Kos­ciuš­kos su­ki­li­me, 1831 m. ir 1863 m. su­ki­li­muo­se.

„Di­džiuo­da­mie­si gar­sio­mis ka­ri­nė­mis tra­di­ci­jo­mis tę­sia­me ben­dra­dar­bia­vi­mą mū­sų vals­ty­bių la­bui ir re­gio­no sau­gu­mui. Len­kų pi­lo­tai jau sep­tin­tą kar­tą vyk­do Bal­tic Air Po­li­cing mi­si­ją, sau­go­da­mi dan­gų virš Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos. Di­džiuo­ja­mės, kad pir­mą kar­tą vyk­do­ma tar­ny­ba su šiuo­lai­ki­niais nai­kin­tu­vais F-16“, – pa­brė­žė M. Sle­bio­da. 

Svei­ki­ni­mus mi­nė­ji­mo da­ly­viams Vil­niaus ra­jo­no me­rės Ma­ri­jos Rekst var­du per­da­vė jos pa­ta­rė­ja Alek­san­dra Čer­niaus­kie­nė. Laiš­ke me­rė pa­brė­žė reikš­mę iš­sau­go­ji­mo at­min­ties, ku­ri pa­ža­di­na mū­sų pro­tė­vių per­ga­lės sko­nį. 

„Šios per­ga­lės dė­ka esa­me lais­vi ir ne­pri­klau­so­mi Eu­ro­pos Są­jun­go­je“, – sa­kė Ne­men­či­nės m. se­niū­nas Me­čis­lav Bo­ru­se­vič, pa­brėž­da­mas, kad Žal­gi­rio mū­šy­je – šio­je ge­ne­ra­li­nė­je ko­vo­je tarp jung­ti­nių Vi­du­rio ir Va­ka­rų Eu­ro­pos pa­jė­gų – per­ga­lę iš­ko­vo­jo mū­sų ri­te­riai. Se­niū­nas ne­slė­pė pa­si­ten­ki­ni­mo, kad Žal­gi­rio mū­šio me­ti­nės mi­ni­mos bū­tent Ne­men­či­nė­je ir yra įsi­ti­ki­nęs, jog tai taps tra­di­ci­ja. 

Ka­ro­lis Zi­ka­ras iš Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Stra­te­gi­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos de­par­ta­men­to pa­dė­ko­jo vi­sų pir­ma len­kų ka­riams iš LITPOLUKRBRIG bri­ga­dos, ku­rie įvei­kė il­gą ke­lią, kad da­ly­vau­tų pir­ma­me ben­dra­me mi­nė­ji­me Vil­niaus kraš­te ir pa­brė­žė ypa­tin­gą Žal­gi­rio trium­fo svar­bą Lie­tu­vai, ku­ri tuo iš­si­ko­vo­jo vie­tą Eu­ro­pos krikš­čio­niš­kų vals­ty­bių ben­dri­jo­je ir įvei­kė Kry­žiuo­čių or­di­no grės­mę. 

„Žal­gi­rio mū­šis – tai ne tik di­de­lės per­ga­lės, bet ir šimt­me­čius tru­ku­sio al­jan­so sim­bo­lis. Tik veik­da­mi kar­tu pe­tys į pe­tį ga­li­me pa­siek­ti to­kių per­ga­lių“, – api­ben­dri­no pa­šne­ko­vas. 

Šū­vis iš vi­du­ram­žiš­kos pa­tran­kos pa­skel­bė ofi­cia­lios da­lies pa­bai­gą ir į aikš­tę iš­ėjo ri­te­riai iš klu­bo „Vi­du­ram­žių pa­siun­ti­niai“. Ri­te­ris iš Len­ki­jos ir ri­te­ris iš Lie­tu­vos ko­vė­si su var­žo­vais, vil­kin­čiais bal­tus ap­siaus­tus su juo­dais kry­žiais. Dau­žė­si kar­dais kaip rei­kiant, o žiū­ro­vai gar­siais šūks­niais ska­ti­no ko­vai „sa­viš­kius“. „Mušk kry­žiuo­tį!“ – šau­kė Mi­ros­lav Her­ma­no­vič (Mi­rosław Her­ma­no­wicz) ir Ry­šard Po­ma­rans­ki (Rys­zard Po­ma­rański) iš Len­ki­jos. Pas­ta­ra­sis yra bu­vęs kal­na­ka­sys, ki­lęs iš Mal­bor­ko (Ma­rien­bur­go), bu­vu­sios kry­žiuo­čių vals­ty­bės sos­ti­nės, apy­lin­kių. Abu tu­ri šak­nų Lie­tu­vo­je ir at­vy­ko pas Bez­do­ny­se gy­ve­nan­čius gi­mi­nes. Kaip sa­kė, „Ne­men­či­nė­je ver­ta ir rei­kia pa­bū­ti“. 

Tra­di­ci­jos iš­lai­ky­tos – kry­žiuo­čiai įveik­ti. Len­kas ir lie­tu­vis per­ga­lin­ga­me ges­te iš­kė­lė į vir­šų kar­dus ir vie­nas ki­tą pa­svei­ki­no su per­ga­le. 

Ar­min­das Ka­vec­kas, ku­ris at­li­ko len­kų ir lie­tu­vių ne­ken­čia­mo prie­šo vaid­me­nį, ne­liū­dė­jo dėl pra­lai­mė­ji­mo. Jam pa­čiu ryš­kiau­siu iš­gy­ve­ni­mu bu­vo da­ly­vau­ti Žal­gi­rio mū­šio ins­ce­ni­za­ci­jo­je Len­ki­jo­je, o da­ly­va­vo jo­je pir­mą kar­tą. Jo ko­le­gos iš klu­bo yra ten lan­kę­si daug kar­tų. Jau­nuo­lis pri­si­pa­ži­no, kad klu­bo veik­lo­je da­ly­vau­ja be­veik tre­jus me­tus ir tuo la­bai pa­ten­kin­tas. 

To­kia iš­ky­la – tik­ra at­rak­ci­ja ne tik su­au­gu­siems, bet vi­sų pir­ma vai­kams. Jie ma­ta­vo­si ri­te­rių šal­mus, šau­dė iš lan­kų, ban­dė pa­kel­ti įvai­raus dy­džio kar­dus, o tė­vai fo­to­gra­fa­vo juos ir da­rė nuo­trau­kas at­si­mi­ni­mui. 

Po­pu­lia­rus bu­vo ne tik sten­das su vi­du­ram­žių gin­klais. Pa­aug­liai spie­tė­si prie šiuo­lai­ki­nės gin­kluo­tės, ėmė į ran­kas au­to­ma­tus, kul­kos­vai­džius, ka­ra­bi­nus, pis­to­le­tus, ma­ta­vo­si kup­ri­nes, šal­mus...

At­rak­ci­jų ir įspū­džių bu­vo be ga­lo daug. Ren­gi­nys tik­rai pa­vy­ko – ver­ta jį tęs­ti. O gi­mė jis Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ini­cia­ty­va ir tai bu­vo tik­ras šū­vis į de­šim­tu­ką. 

Zyg­munt Žda­no­vič
Vilniaus krašto savaitraštis