Nuo 1699 m., kaip ir jo tėvas, buvo Poznanės vaivada. Per 1700–1721 m. Šiaurės karą vienas Lenkijos prošvediškos didikų grupuotės vadovų. Po Karolio XII įsiveržimo į Lenkiją 1702 m., 1704 m. liepos 12 d. švedų šalininkai Lenkijoje atėmė iš Augusto II sostą ir Varšuvos Elekcinis seimas karaliumi išrinko Stanislovą Leščinskį. Karūnuotas 1705 m. spalio 4 d. Varšuvoje Stanislovu I. Naujasis karalius laikėsi tik švedų kariuomenės palaikomas, bet bajorijos daugumos buvo nepripažįstamas. Realiai didesnę valdžią įgijo po 1706 m. rugsėjo mėn. Altranštadto sutarties, kuria Augustas II atsisakė Lenkijos karaliaus sosto.
Karoliui XII 1709 m. pralaimėjus Rusijos kariuomenei prie Poltavos, Stanislovas Leščinskis 1710 m. vasario 4 d. emigravo į Prūsiją, o po to į Prancūziją. 1725 m. išleido dukterį Mariją už Liudviko XV. 1733 m. vasario 2 d. mirėAugustas II. Nors bajorijos dauguma ir Prancūzija palaikė Stanislovą Leščinskį, Austrija bei Prūsija rėmė Augusto II sūnų ir įpėdinį Saksonijoje Frydrichą Augustą. Prancūzijos diplomatijai remiant 1733 m. rugsėjo 12 d. vėl buvo išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Per Abiejų Tautų Respublikos įpėdinystės karą 1733–1735 m. buvo pašalintas iš sosto, pabėgo į Prūsiją, o Respublikos valdovu tapo Rusijos palaikomas Frydrichas Augustas.
Pagal Vienos taiką 1738 m. Stanislovas Leščinskis atsisakė pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Po1736 m. abdikacijos (karūnos atsisakymo) gyveno Prancūzijoje, jos karaliaus iki gyvos galvos buvo paskirtas Lotaringijos ir Baro kunigaikščiu. Pastatydino rūmų, įkūrė parkų. Jo Nansi įsteigtą Stanislovo akademiją, Liunevilyje veikusią Kadetų karo mokyklą baigė ir grupė būsimų Lenkijos politikų ir kariškių. Gyvendamas Prancūzijoje parašė politinių ir filosofinių veikalų, juose pagrindė pribrendusias Abiejų Tautų Respublikos valdymo reformas. Nansi jo lėšomis įrengtoje Karaliaus (dabar – Stanislovo) aikštėje Leščinskiui 1831 m. pastatytas paminklas.
Reikšmė Lietuvai
Valdant S. Leščinskiui labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis, nes švedai buvo užvaldę ir uždarę Lietuvos uostus. Didikų Oginskių vadovaujama Lietuvos bajorų grupuotė rėmė teisėtą Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II, Leščinskio pusėje iš Lietuvos bajorijos buvo beveik tik didikai Sapiegos, todėl jis visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo.
Komentarai