Karo metu žuvo daugiau nei 70 milijonų žmonių, kurių dauguma – civiliai. [1] Karui buvo būdinga stipri ideologizacija, dažnai turinti rasistinių bruožų, kuri lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Dėl Vokietijos nacionalsocialistųkelto karo tikslo išplėsti vokiečių gyvybinę erdvę bei holokausto politikos buvo nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklausiusių kitoms nacionalsocialistų išskirtoms grupėms (čigonai, homoseksualai, politiniai kaliniai). Į karą buvo įtraukta 61 valstybė (karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje), 1,7 mlrd. žmonių (80 % visų pasaulio gyventojų).
Tai buvo vienintelis karas, kurio metu buvo naudojamas branduolinis ginklas. Nors Pirmajame pasauliniame kare beveik visos Europoje kariavusios šalys naudojo cheminį ginklą, Antrajame pasauliniame kare tik Japonija naudojo cheminį ginklą prieš Kiniją.
Karas Ramiajame vandenyne prasidėjo kartu su 1937 m. liepos 7 d. prasidėjusiu Antruoju Kinų-japonų karu. Europoje karas prasidėjo 1939 m. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją, prieš tai sudarius tarpusavio nepuolimo paktą ir pasidalinus įtakos bei ekspansijos sferas. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, tačiau Vokietijos nepuolė ir nesiruošė kovoti su Sovietų Sąjunga. Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d., o Azijoje – po Japonijos kapituliacijos 1945 m. rugsėjo 2 d. Beveik visos šalys, kariavusios Pirmajame pasauliniame kare, kariavo ir Antrajame.
Vadinamosios Ašies valstybės – Vokietija, Italija ir Japonija – vykdė užkariaujamuosius karus prieš savo kaimynus, kuriuos norėjo pajungti savo interesams. Pagrindiniai jų priešininkai iš pradžių buvo Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Kinijos Respublika. Po to, kai Vokietija sulaužė Molotovo-Ribentropo paktą ir įsiveržė į Tarybų Sąjungą, o Japonija užpuolė Pearl Harborą, į karą prieš Ašį įsitraukė JAV ir Tarybų Sąjunga.
Antrojo pasaulinio karo priežastys tebėra diskutuotinos, tarp priežasčių minima Versalio taikos sutartis, Didžioji depresija,nacionalizmo, nacionalsocializmo, Japonijos imperializmo ir militarizmo reikšmės išaugimas ir komunistinė sovietų ekspansija.
Karo veiksmai daugiausiai vyko Europoje ir Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne, Šiaurės Afrikoje, Azijos rytuose ir Ramiajame vandenyne.
Kare žuvo 50–60 mln. žmonių, iš jų 30 mln. civilių (t. y. 3 % tuometinių pasaulio gyventojų). Nedaugelis vietų pasaulyje liko nepaliestos karo. Jame plačiai naudota partizaninio karo taktika ir civilinių objektų bombardavimas. Atominis ginklas, reaktyvinis lėktuvas, raketos ir radaras, masinis tankų, povandeninių laivų panaudojimas yra tik dalis Antrojo pasaulinio karo metų išradimų. Karo eigą nulėmė gerokai didesnis antinacistinės koalicijos ekonominis potencialas bei žmogiškieji resursai, o taip pat subjektyvus faktorius – nacistinės ideologijos antihumaniškumas. SSRS atsilaikyti padėjo ir Vakarų valstybių parama su antrojo fronto atidarymu Europoje bei tiesioginis karinis tiekimas, vykdytas taip vadinamos JAV Lendlizo politikos rėmuose.
Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo padalinta į Vakarų ir sovietų įtakos sferas. Buvusių sąjungininkų santykiai greitai pablogėjo, Vakarų Europa prisijungė prie NATO aljanso, o Rytų Europos šalys tapo Varšuvos Sutarties Organizacijos narėmis. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo tęsėsi pilietinis karas pasibaigęs komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.
Karas sužadino nepriklausomybės judėjimus Europos, kuri buvo išsekinta karo, kolonijose. Europa prarado savo kaip galios centro reikšmę, svarbiausią vietą pasaulinėje politikoje įgavo dvi naujos supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga.
Karo priežastys
Antrojo pasaulinio karo priežastys tebėra diskutuojamas klausimas, tačiau, pagal labiausiai paplitusią versiją, jos susijusios su Vokietijos ir Japonijos ekspansionizmu. Vokietija siekė nauja ekspansija atstatyti savo galią ir statusą, prarastą Pirmajame pasauliniame kare, sukuriant didžiąją valstybę.
Versalio taikos sutartis nustatė griežtas sąlygas, kurios labai ribojo Vokietijos galimybes didinti savo ginkluotąsias pajėgas ir darė Vokietijos agresiją praktiškai neįmanoma. Atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui Vokietija pradėjo ignoruoti Versalio sutarties reikalavimus – grąžino privalomąją karinę tarnybą ir sparčiai pradėjo gaminti karinę techniką. 1936 m. vokiečių pajėgos užėmė Reino demilitarizuotą zoną. Reichui atsigaunant ir imant pažeidinėti Versalio sutarties nuostatas, Vakarų valstybės tai ignoravo, tikėdamosi, kad Vokietija neplės savo agresijos, nors, Vokietijai tebesant silpnai, jos nesunkiai galėjo priversti ją grįžti prie Versalio taikos sutarties nuostatų. 1938 m. Vokietija netrukdoma prisijungė Austriją ir dalį Čekoslovakijos.
Pagrindinės II Pasaulinio Karo priežastys, visgi, buvo nacionalizmo ir militarizmo išaugimas bei tam tikri egzistavę teritoriniai nesutarimai. Vokietijoje ir Italijoje atsirado fašistiniai judėjimai. Tai įvyko dėl 3 dešimtmetyje pasaulyje vyravusio ekonominio nestabilumo ir revanšo siekio. Vokietijoje fašistams galutinai įsitvirtinus valdžioje, jų lyderis ir vadovas Adolfas Hitleris, pasižymėjęs maniakiškumu, ėmėsi realizuoti savo nacional-socialistinę doktriną.
Didelės reikšmės karo pradžiai turėjo tai, kad Vokietijai pavyko susitarti su SSRS dėl įtakos sferų pasidalinimo Rytų Europoje. Ribentropo – Molotovo pakto slaptieji protokolai sudarė sąlygas Vokietijai pirmai užpulti Lenkiją, o SSRS tai padaryti po 17 d.
Prieškario laikotarpis
• 1936 m. kovo 7 d. Vokietija remilitarizuoja Reino sritį
• 1938 m. kovo 12 d. Vokietija prisijungia Austriją (Anšliusas)
• 1938 m. rugsėjis Miuncheno sutartis, pagal kurią Vokietija prisijungia Čekoslovakijos Sudetų kraštą.
• 1939 m. kovo 13 d. dieną Vokietija okupavo Čekoslovakiją.
• 1939 m. kovo 22 d. Vokietija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą, nepaklusus grasinant karine intervencija. Lietuva priima ultimatumą.
• 1939 m. balandžio 7 d. Italija okupuoja Albaniją.
• 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašomas Molotovo-Ribentropo paktas, SSRS-Vokietijos nepuolimo sutartis, taip pat slapti rytų ir šiaurės Europos šalių pasidalijimo dokumentai.
Karo pradžia
1939 m. balandį Hitleris įsakė vermachtui ruoštis pulti Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. jis sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą, pasirašytą prieš penkerius metus. Vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Hitleris pasinaudojo savo paties inscenizuotu pretekstu, neva lenkų kareiviai „užpuolę" Gleivico radijo stotį netoli Lenkijos sienos. Tačiau šįkart Prancūzija ir Didžioji Britanija nesileido į kompromisus ir, besilaikydamos įsipareigojimų ginti Lenkijos nepriklausomybę, 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai.
1939 m. rugsėjo 17 d. be karo paskelbimo, sulaužiusi Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartį, sudarytą 1932 m. ir turėjusią galioti iki 1945 m., iš rytų į Lenkiją įsiveržė Raudonoji Armija. Tačiau, prasidėjus SSRS agresijai, Lenkija formaliai nepasiskelbė esanti karo stovyje su SSRS, kas davė pretekstą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai irgi neskelbti karo Sovietų Sąjungai.
Per kelias „žaibo karo" (Blitzkrieg) savaites Vermachtas ir Raudonoji Armija, veikdami išvien, priverčia Lenkiją pasiduoti. Čia ypač prisidėjo vokiečių pikiruojantys bombonešiai JU-87 „Stuka", garsėję savo taiklumu. Prie šių bombonešių taip pat buvo primontuotos sirenos, pradėdavusios kaukti pikiruojant. Tai smarkiai paveikdavo priešo moralinę būklę (šias sirenas imta vadinti „Jerichono trimitais"). Raudonoji armija užėmė rytinę šalies dalį, kaip buvo numatyta 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS – Vokietijos nepuolimo pakte (Molotovo-Ribentropo paktas) ir 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS – Vokietijos sutartyje dėl sienų ir draugystės.
1940 m. lapkričio 12 d. atvykęs į Berlyną SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Molotovas bandė derėtis su Hitleriu dėl naujo Europos ir Azijos pasidalijimo, tačiau Hitleris ir jo vyriausybė, išgirdę sovietų pretenzijas į naujas žemes, neteko žado ir paliko sovietų reikalavimus be atsako.
Karo veiksmai Europoje
Lapkričio 30 d. sovietai užpuolė Suomiją ir po atkaklaus Žiemos karo 1940 m. kovo mėnesį Suomija buvo priversta atiduoti dalį savo teritorijos. 1940 m. balandį vokiečiai užėmė Daniją ir Norvegiją, o gegužės 10 d. vermachtas, vėl nepaisydamas mažųjų šalių neutraliteto, pasitelkęs aviaciją ir tankus, peržengia Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų sienas. Taip Vokietijos kariuomenė iš šiaurės apeina prancūzų Mažino liniją – įtvirtintą gynybinį kompleksą, laikytą neįveikiamu. Birželio 17 d. maršalas Petenas paskelbia paliaubas. Jos įsigalioja birželio 25 d.
1940 m. birželį SSRS okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją bei rytines Rumunijos teritorijas. 1940 m. liepos 10 d. į karą Vokietijos pusėn stoja Italija, kurios kariuomenė rugpjūčio-rugsėjo mėn. užėmė Britų Somalį, dalį Kenijos ir Sudano, įsiveržė į Egiptą. Dar 1936 m. italų armija okupavo Etiopiją. Gruodžio mėnesį jie buvo britų sumušti ir 1941 m. sausio-gegužės mėn. išvyti iš Rytų Afrikos.
Iki 1940 m. vasaros Hitleris laimi visur. Hitlerio povandeniniai laivai skandina Britanijos plaukiančius konvojus. Nuolatinis britų miestų bombardavimas nuo 1940 m. vasaros nepajėgia palaužti gyventojų pasipriešinimo. 1940 m. vasarą virš Lamanšo ir Britanijos vyko atkaklūs mūšiai tarp vokiečių karinių oro pajėgų (Luftwaffe) ir britų RAF(Royal Air Force – karališkosios oro pajėgos). Šį mūšį, dar vadinamą „Mūšiu dėl Britanijos", Vokietija pralaimėjo. Hitleris priverstas atsisakyti planų išsilaipinti Britų salyne.
1940 m. spalio 28 d. Musolinis iš Albanijos užpuola Graikiją. 1940 m. mūšiai Anglijos danguje, o paskui graikų kontrataka spalį – pirmieji duBerlyno-Romos ašies pralaimėjimai. 1941 m. balandį Hitleris puola Jugoslaviją ir Graikiją: dėl Kretoje patirto pasipriešinimo jis priverstas atidėti savo intervenciją į Sovietų Sąjungą.
1941 m. kovo mėnesį Jungtinių Valstijų prezidentas sulaužo šalies neutralitetą ir leidžia pristatyti į Didžiąją Britaniją produkciją, būtiną karo reikmėms. Rugpjūtį Čerčilis ir Ruzveltas pasirašo Atlanto chartiją, skelbiančią demokratinius principus, kurie turi sudaryti būsimą taikos pamatą.
1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą (Barbarosos operacija). Vermachtas sparčiai veržiasi į priekį, tačiau „žaibiškas" puolimas, koks vyko per Lenkijos ir Prancūzijos kampanijas, taip ir nepavyksta. 1941–1942 m. žiemą Vokiečių kariuomenė priėjo iki pat Maskvos irLeningrado, kurį apsiautė, nes nesugebėjo paimti šturmu. 1941–1942 m. susiformavo antihitlerinė SSRS, Jungtinės Karalystės ir JAV koalicija.
Per 1942 m. rudenį vokiečių kariuomenė pasiekia Volgą ir ruošiasi užimti Stalingradą, kuris leistų pasiekti svarbius naftos šaltinius. Bet Raudonoji armija atkakliai priešinasi ir 1943 m. vasario mėnesį vokiečių pajėgos, uždarytos Stalingrade, priverstos kapituliuoti. Vėliau sekė vokiečių pralaimėjimas Kursko mūšyje (1943 m.) ir mūšyje už Dnieprą (1943 m.), kurie tapo persilaužimu Rytų fronte.
Nuo 1943 m. karo eiga vis labiau krypsta sąjungininkų naudai. JAV ir Didžiosios Britanijos karinės pajėgos bombarduoja Vokietijos miestus, ir nemaža jų virsta griuvėsiais. 1943 m. liepos mėnesį sąjungininkai išsilaipina Sicilijoje ir pamažu užima visą Italiją. 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai išsilaipina Normandijoje. Šio išsilaipinimo metu žuvo 4500 sąjungininkių karių. Rugpjūčio 15 d. sąjungininkai išsilaipino Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje.
Raudonoji armija Rytų fronte, patirdama didelius nuostolius, veržiasi į priekį. 1944 m. pabaigoje ji prieina Vokietijos sieną. Hitlerio „Europos tvirtovė" ėmė griūti. Tuo metu sąjungininkų kariuomenės daliniai skverbiasi į Vokietijos žemes iš vakarų. Tačiau tik tada, kai nusižudo Hitleris ir kai Sovietai užima Berlyną, 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija pasirašo besąlyginį kapituliacijos aktą.
Karo veiksmai Azijoje
Po to, kai Japonija, siekdama įsitvirtinti Ramiajame vandenyne, 1941 m. gruodžio 7 d. netikėtai užpuolė amerikiečių karinę jūrų bazę Pearl Harbore, į karą įstojo JAV. Japonijoslėktuvnešiai slapta priartėjo prie Havajų ir sekmadienio rytą subombardavo bazę. Iki to laiko JAV padėjo D. Britanijai kare, tiekdama jai reikalingą karinę techniką ir amuniciją.
Karo pasekmės
Karas, pasibaigęs 1945 m., pasirodė esąs tikras totalinis karas. Pasaulio istorijoje jis reiškia didžiulį lūžį. Europą suniokoja jėga, kurią ji iš pradžių pati išprovokavo. Dviejų supervalstybių – Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos – iškilimas atspindi Europos, iki tol dominavusios pasaulyje, smukimą.
Per masinius oro antskrydžius numestos bombos beveik su žeme sulygino šimtus miestų. Karo sugriovimai mažiausiai 50 % sumažino Europos ekonominį potencialą, o finansų sistema visai žlugo.
Niekada anksčiau ginkluotas konfliktas neatnešė tiek aukų. Žuvo apie 19,2 mln. kareivių, apie 39,2 mln. civilių, iš viso apie 56 mln. žmonių. Karas išties nepagailėjo taikių gyventojų; jie kentėjo nuo bombardavimų, trėmimų ir bado.
Vokietijos mirties stovyklose buvo sunaikinta 10 mln. žmonių. Tarp jų tie, kuriuos Trečiasis reichas laikė nepilnaverčiais: čigonai, slavų belaisviai, homoseksualai, bet daugiausia žydai. Žydų, persekiojamų visoje Europoje, buvo sistemingai sunaikinta 6 mln. (67 proc. visų gyvenusių).
Karo pasėkoje išnyko keturios nepriklausomos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija ir Tuva; visas jas aneksavo Sovietų Sąjunga.
Karas taip pat privertė bėgti milijonus asmenų, stumiamų artėjančio sovietų fronto, be to, buvo nemaža ir planuotai perkeltų tautų, valstybių ir jų sienų pertvarkymo aukų.
Karo metu atsirado naujos taktikos, strategijos ir technologijos. Tarp naujų strategijų buvo Blitzkrieg (greitas puolimas besiremiantis tankų, sunkvežimių ir kitos technikos panaudojimu), oro atakos. Lėktuvų aptikimui plačiai pradėti naudoti radarai. Karo pabaigoje sukurtas ir panaudotas branduolinis ginklas.
Po šio karo prasidėjęs Šaltasis karas tęsėsi beveik 50 metų.
Karas Lietuvoje
Lietuva į karą įtraukta dar 1939 m. rugpjūčio 23 d. dieną, kai pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, pagal kurį Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai, vėliau – SSRS. Prasidėjus karui, 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Spalio 10 dieną, pagal sutartį su SSRS, Lietuvai grąžintas Vilnius, į gražintas teritorijas įvesta 20 000 sovietų kareivių, 1940 m. birželio 15 d. sovietai okupavo, o rugpjūčio 3 d. ir aneksavo Lietuvą.
Karo veiksmai prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., kai vokiečių kariuomenė praktiškai be pasipriešinimo užėmė visą Lietuvą. Tuo pat metu įvykoLietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas sukilimas prieš sovietų valdžią, paskelbta laikinoji vyriausybė, kuri nebuvo pripažinta nacių. Lietuva tapoOstlando dalimi – Lietuvos generaline sritimi.
Organizuoto holokausto metu nužudyta ~ 95 % Lietuvos žydų (195 000), taip pat 50 000 kitų tautybių žmonių, dar 30 000 išvežta į koncentracijos stovyklas. Karo metu vyko nedidelis antinacinis pasipriešinimas, prieš nacių valdžią daugiausiai kovojo rusai, baltarusiai ir žydai.
1944 m. atsitraukdami vokiečiai naudojo išdegintos žemės taktiką – sprogdino svarbias pramonės įmones, tiltus, geležinkelio statinius. 1944 m. liepą Raudonoji armija pradėjo veržtis į Lietuvą, liepos 13 d. užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. – Kauną, o spalio mėnesį užimta visa Lietuvos teritorija, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių Neriją. Klaipėda užimta tik 1945 m. sausį, Kuršių Nerija – vasarį.
Komentarai