Gra­žus, gau­siai iki šiol ne­pub­li­kuo­to­mis nuo­trau­ko­mis iliust­ruo­tas dvi­kal­bis (len­kų ir lie­tu­vių) lei­di­nys – tai dar vie­nas dr. Li­lia­nos Nar­ko­vič žings­nis ke­ly­je ty­ri­nė­jant iš Uk­rai­nos ki­lu­sios vie­nos gar­siau­sių Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės aris­tok­ra­tų gi­mi­nių is­to­ri­ją. 

Per kny­gos pri­sta­ty­mą au­to­rė pri­mi­nė Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės kil­mę ir or­di­na­ci­jas (be Užut­ra­kio, Lie­tu­vo­je bu­vo dar ir Bir­žų or­di­na­ci­jos), su­telk­da­ma dė­me­sį į 1901 m. įkur­tos ir iki 1940 m. gy­va­vu­sios Užut­ra­kio or­di­na­ci­jos he­ro­jus. 

Nau­jau­sia pub­li­ka­ci­ja drau­ge su 2007 m. Var­šu­vo­je iš­leis­ta kny­ga „Tiš­ke­vi­čių Užut­ra­kio or­di­na­ci­ja“ („Or­dy­nac­ja Tys­zkie­wic­zow­ska na Zat­roc­zu„) iš­sa­miai vaiz­duo­ja Tiš­ke­vi­čių ir jų tar­nų gy­ve­ni­mą Užut­ra­ky­je. 

Anks­tes­nė kny­ga pa­sa­ko­ja apie gi­mi­nės gy­ve­ni­mą tar­pu­ka­rio me­tais, ant­ro­jo­je gi ak­cen­tuo­ja­ma XIX-XX am­žių san­dū­ra. Pra­si­dė­jęs Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras suž­lug­dė anks­tes­nį gy­ve­ni­mą ir iš kar­tos į kar­tą puo­se­lė­ja­mas aris­tok­ra­tų gi­mi­nės tra­di­ci­jas, ta­čiau, kaip tei­gia au­to­rė, net grės­mės ir pa­vo­jaus ne­tek­ti įgy­tų ir pa­vel­dė­tų tur­tų aki­vaiz­do­je šios gi­mi­nės at­sto­vai su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti įgim­tą oru­mą ir kil­nu­mą. Ši lai­ky­se­na pa­si­reikš­da­vo ne tik aris­tok­ra­tų elg­se­no­je ir po­mė­giuo­se net ir tuo­met, kai jiems įgy­ven­din­ti ne­tu­rė­jo net men­kiau­sių są­ly­gų, bet ir san­ty­kiuo­se su pa­val­di­niais, tar­nais. Pas­ta­rie­siems - tar­nams ir dva­ro dar­bi­nin­kams - L. Nar­ko­vič sky­rė pla­tų kny­gos sky­rių, iš­sa­miai pa­sa­ko­da­ma apie kon­kre­čius žmo­nes, ku­rie sa­vo po­nams bu­vo ne tik pa­pras­ti tar­nai, bet ne­re­tai ir pa­ti­kė­ti­niai (tai ypač pa­sa­ky­ti­na apie mo­te­ris), iš­min­tin­gi pa­ta­rė­jai dau­ge­liu „na­mi­nių“ klau­si­mų. Do­ku­men­tuo­se ra­šo­ma, kad kiek­vie­no­je re­zi­den­ci­jo­je bu­vo ke­li tar­nai, ku­rių ne­bū­da­vo ki­tur:

Lent­va­ry­je - ar­chi­tek­tas, gy­dy­to­jas ir juok­da­rys (...), Užut­ra­ky­je - są­skai­ti­nin­kas, in­ži­nie­rius ir fa­za­nų au­gin­to­jas. Rū­muo­se dir­bo kir­pė­ja, gra­fie­nės gar­de­ro­bi­nin­kė (...)Tar­tum še­šė­lis gra­fie­nę vi­sur ly­dė­jo rū­mų da­ma, nu­skur­du­si aukš­tos kil­mės mo­te­ris. Bu­du­a­re su ja ga­li­ma bu­vo pa­lie­žu­vau­ti (vie­šu­mo­je tai ne­lei­džia­ma), ap­tar­ti per­skai­ty­tą ro­ma­ną, pa­si­da­ly­ti iš­gy­ve­ni­mais, kar­tu ap­lan­ky­ti gi­mi­nes drau­ges(...)

Sa­vo kny­go­je Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­ja įam­ži­no daug pa­var­džių, pri­sta­tė jų ei­na­mas pa­rei­gas, - vi­sa tai yra la­bai ver­tin­gas do­ku­men­tas apie lai­kus, ku­rie ne­grįž­ta­mai pra­ėjo. 

Vis dėl­to kny­go­je la­biau­siai ak­cen­tuo­ja­mas pa­čių aris­tok­ra­tų kas­die­nis gy­ve­ni­mas, tra­di­ci­jos ir pa­pro­čiai, vy­ra­vę bal­to­jo­je re­zi­den­ci­jo­je prie Tra­kų eže­ro. 

Kaip ren­gė­si, įren­gi­nė­jo na­mus, ką val­gė, ko­kius gė­ri­mus gė­rė, kaip puo­šė sta­lus, ko­kios gė­lės ir me­džiai au­go lys­vė­se prie rū­mų ir par­ke, kaip funk­cio­na­vo dva­ras - itin įdo­mūs at­sa­ky­mai į šiuos klau­si­mus pa­teik­ti kny­gos apie Užut­ra­kį sky­riuo­se. Įdo­mu­mo dė­lei, Užut­ra­kio gra­fų gi­mi­nė gar­sė­jo pra­ban­giais pie­tu­mis, į ku­riuos kvies­ti aukš­tuo­me­nės at­sto­vai, gar­džiais pa­va­ka­riais gi­mi­nai­čiams ir drau­gams(...). Sau­sas vy­nas bū­da­vo ge­ria­mas tik per pie­tus.(...) Šei­mi­nin­kai mė­go tirš­tas sriu­bas ir ka­la­ku­tie­nos sul­ti­nius, upė­ta­kius ir men­kes su svies­ti­niu pa­da­žu, krie­nų ar­ba vy­nuo­gių la­puo­se troš­kin­tą jau­tie­ną(...). Prie­sko­niai į Užut­ra­kius (...) pa­tek­da­vo iš Ki­ni­jos, Grai­ki­jos ir Is­pa­ni­jos.

O me­ti­nės re­li­gi­nės šven­tės Užut­ra­kio dva­re vi­sa­da bū­da­vo šven­čia­mos pa­gal pa­reng­tą sce­na­ri­jų, va­do­vau­jan­tis ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mu ir šei­mos tra­di­ci­jo­mis. 

Ne ką ma­žiau įdo­mūs aris­tok­ra­tų gi­mi­nės šei­my­ni­nio gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mai; jau­nų gra­fų auk­lė­ji­mo pa­slap­čių, ma­nie­rų la­vi­ni­mo at­sklei­di­mas; su­au­gu­sių­jų ir vai­kų mėgs­ta­mų žai­di­mų ir lais­va­lai­kio lei­di­mo pa­ži­ni­mas. Tai­gi mėgs­ta­miau­sių vi­so ket­ver­to - An­dže­jaus, Zdzis­la­vo, Ma­ri­jos ir Jo­a­nos (Užut­ra­kio šei­mi­nin­kų Ju­ze­fos ir Jad­vy­gos Tiš­ke­vi­čių vai­kai) - jud­rūs žai­di­mai bu­vo: „Gau­dy­nės“, „Bur­ti­nin­kas“, „Pa­tarš­ka“ ir „Sli­bi­nas“. Ko ge­ro, šian­die­ni­niai vai­kai net ne­ži­no, kaip žais­ti tuos žai­di­mus...

Tiš­ke­vi­čių šei­ma iš Užut­ra­kio mė­go va­ži­nė­tis kel­tu ir irs­ty­tis val­ti­mis po eže­rą, rink­da­vo­si ir to­les­nes iš­vy­kas - prie Bal­ti­jos jū­ros, į Me­me­lį, Kre­tin­gą. 

Va­sa­rą daž­nai, pa­pras­tai sek­ma­die­nį, vi­sa šei­ma lan­ky­da­vo ne­to­li­mus dva­rus: Lent­va­rį, Bal­tą­ją Vo­kę, Vo­kę ir Pa­ne­rius. To­li­mes­nės ke­lio­nės bū­da­vo į Vil­nių, Kai­rė­nus, Liu­ba­vą ir Rau­dond­va­rį (...)

II pa­sau­li­nis ka­ras Tiš­ke­vi­čius iš­blaš­kė po pa­sau­lį. (...) at­ėjo lai­kas, kai žmo­gus žmo­gui ta­po prie­šu (...)

Užut­ra­kio dva­ro tar­nai iš­ti­so­mis šei­mo­mis re­pat­ri­juo­da­vo į Len­ki­ją. Gra­fai­tė Jo­a­na Zo­fi­ja Ma­ri­ja (vy­riau­sio­ji Ju­ze­fo ir Jad­vy­gos Tiš­ke­vi­čių duk­ra) kar­tu su vy­ru Ste­fa­nu (III Bir­žų or­di­na­to sū­nu­mi) ir ke­tu­rio­mis jų duk­ro­mis po ka­ro ap­si­gy­ve­no Pran­cū­zi­jo­je. Jų re­zi­den­ci­ja tar­pu­ka­ry­je bu­vo Po­go­že­lė (Po­gor­ze­la) Di­džio­sios Len­ki­jos vai­va­di­jo­je, jai au­to­rė sky­rė pas­ku­ti­nį sa­vo kny­gos sky­rių. Su Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­nan­čio­mis Tiš­ke­vi­čių duk­ro­mis L. Nar­ko­vič pa­lai­ko nuo­la­ti­nius ry­šius. 

Po ka­ro Tiš­ke­vi­čiai, pa­na­šiai kaip ir ki­tos gar­sios gi­mi­nės, at­si­dū­rė sun­kio­je pa­dė­ty­je - tu­rė­jo iš­mok­ti dirb­ti, nors ir bi­jo­jo skur­do ir ne­tik­ru­mo dėl sa­vo at­ei­ties, nie­ka­da ne­si­skun­dė, nuo­lan­kiai at­lai­ky­da­vo li­ki­mo jiems siun­čia­mus smū­gius. 

Anot au­to­rės, kny­ga ne­api­ben­dri­na ir ne­iš­se­mia jos vyk­do­mų aris­tok­ra­ti­nės gi­mi­nės ty­ri­nė­ji­mų. 

„Ir to­liau ren­ku nuo­trau­kas, do­ku­men­tus ir pri­si­mi­ni­mus. Tu­riu sku­bė­ti, nes prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą gi­mę ir dar iš vai­kys­tės sa­vo dva­rus Vil­niaus kraš­te pri­si­me­nan­tys žmo­nės tu­ri po 80, 90 ir dau­giau me­tų“, - po­kal­by­je su „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiu“ sa­kė ty­ri­nė­to­ja, is­to­ri­kė dr. L. Nar­ko­vič. 

Kaip jau bu­vo mi­nė­ta, „Tiš­ke­vi­čių Užut­ra­kis ir Po­go­že­lė“ - tai jau de­vin­to­ji kny­ga apie gar­si­ą­ją gi­mi­nę. Vroc­la­vo moks­lo drau­gi­jos iš­leis­to­je kny­go­je „Mu­ze­al­ni­cy i ko­lek­cjo­ner­zy“ (Mu­zie­jaus dar­buo­to­jai ir ko­lek­ci­nin­kai) au­to­rė ap­ra­šo Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės iš Pa­lan­gos ir Kre­tin­gos rin­ki­nius. Di­džiau­sias jos dar­bas apie šios gi­mi­nės is­to­ri­ją - 448 pus­la­pių iliust­ruo­ta mo­nog­ra­fi­ja „Tys­zkie­wic­zo­wie ro­dem z Land­wa­ro­wa“ (Iš Lent­va­rio ki­lę Tiš­ke­vi­čiai). Ta­čiau, kaip pa­žy­mi dr. L. Nar­ko­vič , ir ši te­ma ne iki ga­lo iš­sem­ta. Tarp su­rink­tos me­džia­gos yra daug Tiš­ke­vi­čių iš Lent­va­rio įdo­my­bių, ne­at­skleis­tų pa­slap­čių. Is­to­ri­kė tu­ri daug nuo­trau­kų ir me­džia­gos apie Ne­mė­žį. 

Ste­bi­na tai, kad kny­gos pri­sta­ty­mai vy­ko Tra­kų Vo­kė­je, Tra­kuo­se, o ne Užut­ra­ky­je, ku­rį ap­ra­šo au­to­rė. To­kią si­tu­a­ci­ją, ko ge­ro, ga­li­ma bū­tų pa­aiš­kin­ti tik vie­nu - vie­to­je, ku­rio­je tvy­ro­jo Tiš­ke­vi­čių at­vi­ru­mo ir dos­nu­mo dva­sia ir ku­ri ne­ma­ža da­li­mi yra res­tau­ruo­ta Len­ki­jos vals­ty­bės lė­šo­mis, da­bar yra vi­siš­kai ki­ti pa­pro­čiai. 

***
Kny­gą „Tiš­ke­vi­čių Užut­ra­kis ir Po­go­že­lė“ ga­li­ma įsi­gy­ti kny­gy­ne „Elep­has“ (Olan­dų g. 11), Tra­kų Vo­kės rū­muo­se (dar­bo va­lan­do­mis) ir Tiš­ke­vi­čių kop­ly­čio­je Vo­kė­je (po sek­ma­die­nio pa­mal­dų).

Ire­na Mi­ku­le­vič
Vilniaus krašto savaitraštis