R. Kalantos muziejų Vilijampolės seniūnijos teritorijoje siūloma steigti atsižvelgiant į pilietinio pasipriešinimo istorinę, edukacinę reikšmę šiandienos visuomenėje ir į tinkamą R. Kalantos aukos įamžinimą Vilijampolėje, Kaune - kur jis gyveno, mokėsi, dirbo. Muziejus galėtų kaupti, saugoti istorijos, kultūros, meno vertybes, susijusias su R. Kalantos ir kitų Lietuvos jaunuolių neginkluotu pasipriešinimu SSRS bei nacistinės Vokietijos okupacinėms valdžioms, populiarinti jas ir padaryti labiau prieinamas visuomenei. Tai būtų visuomenei tarnaujanti ir Lietuvos jaunimo pilietinio pasipriešinimo raidą atspindinti vieša, nuolatinė kultūros įstaiga Lietuvoje ir užsienyje.
R. Kaminskas ir A. Kalanta aplankė muziejaus galimas vietas Vilijampolės seniūnijoje: R. Kalantos buvusią gyvenamąją vietą Panerių g. Nr. 34, buvusią senąją mokyklą Raudondvario pl. 81, buvusio žydų geto (1941-1944) vartų vietą ir šalia esantį pastatą.
Šiemet buvo minimos 60-osios R. Kalantos gimimo metinės.
Protestuodamas prieš sovietinę okupaciją 19-metis R. Kalanta susidegino 1972 m. gegužės 14 d. Kauno sode, prie Muzikinio teatro. Oficialiais duomenimis, jis mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 val. ryto.
R. Kalantos užrašų knygelėje liko įrašas: "Dėl mano mirties kalta tik santvarka".
R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką pasipriešinimą, nesankcionuotus jaunimo protestus prieš SSRS okupaciją. Nors KGB, siekdama išvengti žmonių susibūrimo, paankstino R. Kalantos laidotuves, į jas vis tiek susirinko daug jaunimo, kuris nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
Kaune prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas, išaugęs į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18-19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: "Laisvę Lietuvai!", "Laisvę hipiams!". Mieste buvo platinami atsišaukimai "Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!", "Tegyvuoja Gegužės 18-oji!".
Tačiau gyvu laisvės fakelu virtusio R. Kalantos auka, pasak istorikų, įžiebė aktyvesnį lietuvių tautos pasipriešinimą okupantams. Tai tapo pamatu vėlesnei visų Lietuvos įvykių grandininei reakcijai, kuri galiausiai peraugo į Sąjūdžio judėjimą.
Pažymėtina, kad antisovietiniai neramumai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių SSRS mastu. Valdžia prieš manifestantus metė ne tik miliciją, bet ir desantininkų bei saugumiečių būrius.
2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta po mirties apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. R. Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
