Daug metų šis 61 metų katalikas per pogromo metines organizuoja demonstracijas Kelcuose, 200 tūkst. gyventojų turinčiame mieste 150 km į pietus nuo sostinės Varšuvos.
„Net jei būčiau vienas, eičiau žuvusiųjų paminėti. Net pats vienas žmogus – tai jau didžiulė minia, visas miestas“, – prieš savaitgalio demonstraciją sakė B.Bialekas.
1946 metų liepos 4 dieną Kelcuose įsisiautėjo neapykanta – paskleidus gandą, kad viena žydų šeima per naktį rūsyje laikė krikščionių berniuką.
Prieš karą žydai sudarė ketvirtadalį iš 80 tūkst. Kelcų gyventojų ir tik maždaug 500 jų, pasak istorikų, išgyveno Holokaustą.
Tačiau praėjus metams po karo pabaigos, miestelis buvo sukurstytas naujam antisemitiniam siautėjimui, kurį skatino pasakojimai apie žydus, kad jie išgyventų, esą jiems reikia krikščionių vaikų perpilamo kraujo ar kad jie naudoja krikščionių kraują macams (neraugintai žydų duonai).
Komunistų policija, kariai ir darbininkai iš netoliese esančios plieno liejyklos užpuolė Plantos gatvėje 7/9-ąjį namą, kuriame glaudėsi Holokaustą išgyvenę žmonės, kai kurie – liūdnai pagarsėjusioje Aušvico-Birkenau mirties stovykloje.
Per tą didžiausią antisemitinį išpuolį pokario Lenkijoje mažiausiai 42 žydai buvo nužudyti, dar daugiau kaip 40 sužeisti, nurodo Vašingtone įsikūręs Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus.
Šis pogromas yra vienas juodžiausių tūkstantį metų trunkančios Lenkijos žydų istorijos momentų.
Oficialus lenkų tyrimas nustatė, kad žuvo nužudyti 37 žydai ir kad tarp kitų aukų yra trys lenkai ir du per vieną apiplėšimą nužudyti žmonės.
Po šio pogromo dešimtys tūkstančių žydų visam laikui išvyko iš šalies.
Devyni žmonės buvo nuteisti mirti dėl savo vaidmens per tas skerdynes, bet tuometinė komunistų valdžia dėl šio nusikaltimo mėgino kaltinti režimo oponentus.
Paslaptyje
Su laiku švininė tyla ėmė supti šią bylą, kurią komunistų režimas norėjo išlaikyti paslaptyje.
„Kai 1978 metais atvykau į Kelcus, mane nustebino tyla; niekas nenorėjo apie tai kalbėti“, – sakė B.Bialekas.
Kai komunizmas 1989 metais žlugo, Kelcų gyventojai surengė pogromo aukų paminėjimą.
Bet B.Bialekui tai atrodė per mažai ir per daug oficialu.
„Buvo daug ceremonijų, bet jose dalyvavo politikai ar municipaliniai lyderiai. Tai man netiko, nes mes turime sekti širdimi, ne galva“, – sakė jis.
2000 metais jis su draugu nusprendė suorganizuoti pirmąjį Atminimo ir maldos žygį.
2004-aisiais pirmą kartą po pusės amžiaus lankydamasis Kelcuose Marekas Edelmanas, kuris tuomet buvo paskutinis gyvas Varšuvos geto sukilimo lyderis, sakė, kad tai „visiškai kitoks miestas“.
Prieš kelerius metus vieno pogrome dalyvavusio darbininko sūnus dalyvavo atminimo ceremonijoje, per kurią pasakė trumpą, širdį veriančią kalbą ir apkabino vieną išgyvenusįjį.
Nors prabėgo daug metų, tos žudynės vis dar yra mėgstama sąmokslo teorijų kūrėjų tema, o kraštutiniai dešinieji atsisako pripažinti, kad buvo atsakingi lenkai.
„Aš tai pašalinčiau, tai – melas“, – B.Bialekui sako penktą dešimtį metų einantis vyras, rodydamas į lentelę „antisemitiniams neramumams“ paminėti ant Plantos gatvės 7/9-ojo namo balto fasado.
„Lenkai to nepadarė, tai buvo komunistų provokacija siekiant pademonstruoti, kad lenkai yra antisemitai“, – sakė jis.
Nors ne visi Kelcuose pritaria B.Bialeko vajui už atminimą, jo tolerancijos žinia, regis, pasiekia jaunimą, kurio atstovai – daugiau kaip 2 tūkst. – yra dalyvavę jo fondo organizuojamuose seminaruose.
B.Bialekas atkreipia dėmesį į kelis vilčių teikiančius ženklus: mieste nėra antisemitinių grafičių, retai pasitaiko rasistinių nusikaltimų, o vietos futbolo sirgaliai neskanduoja rasistinių skanduočių.
atgaminti visuomenės informavimo
priemonėse bei interneto tinklalapiuose
be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.
