Ieš­ko­ti at­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus pa­ska­ti­no ast­ro­no­mi­niai ste­bė­ji­mai ir ne­nu­mal­do­mas žmo­gaus no­ras su­sis­te­min­ti gam­tos dės­nius ir bent iš da­lies jaus­ti, kad vis­ką kon­tro­liuo­ji.

Se­no­vės žmo­nės gy­ve­no ra­miau, pa­gal gam­tos reiš­ki­nių rit­mą, jiems pa­kak­da­vo ei­na­mų­jų lai­ko ste­bė­ji­mų. Pa­vyz­džiui, Ce­za­ris ne­įsa­ky­da­vo sa­vo ka­riams pra­dė­ti žy­gį ket­vir­tą va­lan­dą ry­to, o „per ket­vir­tą nak­ties sar­gy­bą“. Tad jiems ne­rei­kė­jo punk­tu­a­lu­mo, bet bu­vo la­bai su­in­te­re­suo­ti ži­no­ti cik­liš­kai su­grįž­tan­čius gam­tos dės­nius, nuo ku­rių pri­klau­sė jų iš­li­ki­mas. Me­tų lai­kai, po­tvy­niai ir ato­slū­giai, saus­ros ir in­ten­sy­vių liū­čių lai­ko­tar­piai re­gu­lia­vo me­džio­ja­mų žvė­rių, žu­vų ir paukš­čių mig­ra­ci­ją, au­ga­lų de­rė­ji­mą.

Ste­bė­ji­mai – žings­nis iki tiks­lo
Prak­tiš­kiau­siu il­ges­nio nei pa­ra lai­ko ma­tas pa­si­ro­dė esąs mė­nu­lio fa­zių cik­las nuo pil­na­ties iki pil­na­ties, ku­ris vi­du­ti­niš­kai trun­ka 29,5 die­nos. Pra­si­dė­jus žem­dir­bys­tei ci­vi­li­za­ci­joms iš­ki­lo bū­ti­ny­bė pla­nuo­ti pa­gal me­tų lai­kų cik­lą, ku­ris pri­klau­so nuo Sau­lės.

Egip­te bu­vo ste­bi­mi trys me­tų lai­kai - po kas­me­ti­nio Ni­lo iš­si­lie­ji­mo at­ei­da­vo sė­jos, o po to – ja­vap­jū­tės lai­kas. Grai­ki­jo­je ir ki­to­se pie­tų Eu­ro­pos ša­ly­se bu­vo  skirs­to­mi ke­tu­ri me­tų lai­kai. Ste­bint vi­dur­die­nį ver­ti­ka­liai įbes­to  pa­ga­lio še­šė­lio po­ky­čius ir Sau­lės pa­dė­ties pa­si­kei­ti­mus pa­sto­vių žvaigž­džių fo­ne bu­vo gau­na­mas 365 pa­si­kar­to­jan­čių die­nų re­zul­ta­tas.

Ir taip ba­bi­lo­nie­čiai pra­dė­jo tai­ky­ti die­nos pa­da­li­ji­mą į va­lan­das ir mi­nu­tes, pa­nau­do­da­mi še­šias­de­šim­tai­nę sis­te­mą ir sep­ty­nių die­nų sa­vai­tę, nes tei­kė di­džiu­lę reikš­mę Mė­nu­lio fa­zėms, ku­rios trun­ka apie 7 die­nas. Die­vo Mar­du­ko nu­sta­ty­ti me­tai tu­rė­jo 12 mė­ne­sių po 28 die­nas. Tai­gi me­tai tu­rė­jo 365 die­nas. Ne­tru­kus bu­vo pa­ste­bė­ta Die­vo klai­da ir skir­ta mė­ne­siui 29,5 die­nos. To­dėl bu­vo su­ap­va­lin­ta iki 29 die­nų ir to­kiu bū­du me­tai ta­po 348 die­nų. Ta­čiau Že­mė­je vyks­tan­tys gam­tos reiš­ki­niai ne­su­si­ję su Mė­nu­lio ju­dė­ji­mu. Pa­va­sa­ris, va­sa­ra, ru­duo ir žie­ma bū­na kas­met, o ne kas mė­ne­sį. Toks lai­ko skai­čia­vi­mo bū­das su­kel­da­vo daug pro­ble­mų. Me­tų lai­kai pa­si­tai­ky­da­vo įvai­riais mė­ne­siais. Iš pra­džių prie kas an­tro mė­ne­sio pri­dė­ta po vie­ną die­ną, vė­liau - kas ke­le­rius me­tus - try­lik­tą 30 die­nų mė­ne­sį. Iš ba­bi­lo­nie­čių yra ki­lęs šeš­ta­die­nis – szab­ba­tan. Ši die­na bu­vo lai­ko­ma ne­lai­min­ga, jos me­tu ne­reik­da­vo nie­ko da­ry­ti. To­dėl šeš­ta­die­nis ta­po po­il­sio die­na.

Šu­me­rų-ba­bi­lo­nie­čių 7 die­nų sa­vai­tę pe­rė­mė žy­dai, o iš jų – krikš­čio­ny­bė ir is­la­mas. Ta­čiau lais­va die­na kiek­vie­no­je šių re­li­gi­jų yra skir­tin­gą die­ną. Žy­dų tai sep­tin­ta die­na – šeš­ta­die­nis (sa­bat), krikš­čio­nių – pir­ma die­na (sek­ma­die­nis), mu­sul­mo­nų – šeš­ta die­na (penk­ta­die­nis).

Egip­tie­čiai tu­rė­jo 10 die­nų sa­vai­tę. Pir­mie­ji jau nuo penk­to­jo tūks­tant­me­čio prieš mū­sų erą var­to­jo Sau­lės ka­len­do­rių. Jų me­tai tu­rė­jo 365 die­nas ir bu­vo su­skirs­ty­tas į tris me­tų lai­kus. Kiek­vie­nas me­tų lai­kas bu­vo 4 mė­ne­sių po 30 die­nų kiek­vie­nas. Me­tų pa­bai­go­je bu­vo 5 pa­pil­do­mos die­nos. Nau­ju Sau­lės ka­len­do­riu­mi nau­do­jo­si ad­mi­nist­ra­ci­ja, o anks­tes­nis – Mė­nu­lio ir to­liu re­gu­liuo­da­vo kul­to ir kas­die­nio gy­ve­ni­mo rei­ka­lus. Mė­nu­lio me­tai bu­vo trum­pes­ni ket­vir­čiu die­nos nuo Sau­lės me­tų ir tik kar­tą per 1460 me­tų abi sis­te­mos su­tap­da­vo.

Ju­li­jus Ce­za­ris – re­for­ma­to­rius
Ro­mė­nų me­tai bu­vo 12 mė­ne­sių Mė­nu­lio me­tai. Ta­čiau res­pub­li­ko­nų ka­len­do­rius tu­rė­jo vis ma­žiau ben­dru­mo su tik­rais me­tų lai­kais. Kai apie 50 me­tus prieš mū­sų erą pa­va­sa­rio ly­gia­die­nis bu­vo ge­gu­žės 15 die­ną, o ne ko­vo 21 die­ną, Ju­li­jus Ce­za­ris lie­pė grai­kų ast­ro­no­mui So­si­ge­ne­sui pa­da­ry­ti ka­len­do­riaus re­for­mą. Re­zul­ta­tas – 47 me­tais prieš mū­sų erą iš­leis­tas dek­re­tas, ku­riuo įves­ti Sau­lės me­tai bu­vo nau­do­ja­mi Egip­te. Re­for­mos įve­di­mo me­tai (va­di­na­mie­ji an­nus con­fu­sio­nis - su­maiš­ties me­tai – 46 me­tai prieš mū­sų erą) bu­vo pra­tęs­ti 67 die­no­mis, kad bū­tų iš­ly­gin­tas per dau­ge­lį me­tų su­si­da­ręs skir­tu­mas. Ju­li­jaus ka­len­do­rius (pa­va­din­tas taip nuo Ju­li­jaus Ce­za­rio) bu­vo ge­ro­kai pra­na­šes­nis už vi­sas anks­tes­nes ver­si­jas ir už­val­dė pa­sau­lį.  325 me­tais Ni­kė­jos su­si­rin­ki­me Ju­li­jaus ka­len­do­rių pri­ėmė Baž­ny­čia ir kar­tu vi­sos krikš­čio­niš­kos vals­ty­bės. Ta­da bu­vo nu­sta­ty­tos ir baž­ny­ti­nių šven­čių da­tos. Iki šiol šis ka­len­do­rius iš­li­ko pra­vos­la­vų li­tur­gi­jo­je.

Pra­ėjus dau­ge­liui me­tų po Ju­li­jaus ka­len­do­riaus pri­ėmi­mo pra­dė­jo aiš­kė­ti jo trū­ku­mai, be ki­ta ko, su­si­ję su kai ku­rių baž­ny­ti­nių šven­čių nu­sta­ty­mais, ypač – Ve­ly­kų. Šiuo klau­si­mu už­si­ė­mė dva­si­nin­kai ir ast­ro­no­mai.

Mū­sų ka­len­do­rius iš po­pie­žiaus
1582 me­tais spe­cia­li po­pie­žiaus Gri­ga­liaus XIII su­da­ry­ta ko­mi­si­ja pri­ta­rė ita­lų me­di­ci­nos pro­fe­so­riaus Alo­y­zo Li­lio pro­jek­tui. Gri­ga­liaus ka­len­do­rius, ku­ris yra Sau­lės ka­len­do­rius, yra trum­pes­nis nei Ju­li­jaus ka­len­do­rius. Me­tai da­li­ja­mi į pa­pras­tus, ku­rie tu­ri 365 die­nas, ir ke­lia­muo­sius, ku­rie tu­ri 366 die­nas. Ke­lia­mie­ji me­tai bū­na kas ket­ve­rius me­tus, jų skait­me­nų skai­čius da­li­ja­si iš ke­tu­rių, iš­sky­rus me­tus, ku­rie tu­ri pil­nus šim­tus (pvz., 1900) ir ne­si­da­li­ja iš 400. 

Pir­mą kar­tą re­for­muo­ti Gri­ga­liaus ka­len­do­rių ban­dy­ta Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos me­tu. 1792 me­tais rug­sė­jo 22-oji – res­pub­li­kos pa­skel­bi­mo da­ta, tu­rė­jo tap­ti pir­mą­ja pir­mų­jų me­tų die­na. Me­tai tu­rė­jo 12 mė­ne­sių po 30 die­nų plius 5 pa­pil­do­mas die­nas links­my­bėms. Nau­jie­ji mė­ne­siai bu­vo su­si­ję su gam­tos reiš­ki­niais. Ka­dan­gi kil­da­vo rim­tų pro­ble­mų dėl kon­tak­tų su už­sie­niu, 1805 me­tais nau­jas ka­len­do­rius bu­vo anu­liuo­tas ir grįž­ta prie Gri­ga­liaus ka­len­do­riaus, ku­ris ga­lio­ja pa­sau­ly­je iki mū­sų die­nų. Tai­gi šian­die­nis ka­len­do­rius eg­zis­tuo­ja tiks­liai nuo 1582 me­tų spa­lio 15 die­nos.

Įdo­mu, kad Ju­li­jaus ka­len­do­riaus įve­di­mas ne­iš­spren­dė me­tų skai­čia­vi­mo pro­ble­mos. Kaip ži­no­ma, Egip­te lai­kas bu­vo skai­čiuo­ja­mas pa­gal val­do­vų val­dy­mo lai­ko­tar­pį. Ro­mo­je – nuo jos įkū­ri­mo. Ir fak­tiš­kai nie­kas ne­bu­vo tik­ras, ku­riuo lai­ku gy­ve­na.

Ro­mos vie­nuo­lis Dio­ni­si­jus Ma­ža­sis (mi­rė apie 540 me­tus) pa­skai­čia­vo, kad Jė­zus Kris­tus gi­mė 754 me­tų nuo Ro­mos įkū­ri­mo die­nos gruo­džio 25 die­ną. To­dėl krei­pė­si į po­pie­žių su siū­ly­mu pra­dė­ti nuo Kris­taus gi­mi­mo nau­ją erą - krikš­čio­ny­bės erą, ku­ri mū­sų lai­kais kas­die­nia­me gy­ve­ni­me yra va­di­na­ma „mū­sų era“. Mū­sų era (nuo Kris­taus gi­mi­mo) pa­pli­to Eu­ro­po­je Vi­du­ram­žių pa­bai­go­je. Tai­gi rei­kė­jo apie 1000 me­tų nuo jos pa­tei­ki­mo, kad bū­tų pri­im­ta ir pri­gy­tų. Šian­dien yra ži­no­ma, kad Dio­ni­si­jus Ma­ža­sis su­kly­do sa­vo skai­čia­vi­mais ke­le­riais me­tais (įro­dy­ta, kad 7-8 me­tais). Ta­čiau tai nė­ra iki ga­lo tik­ra ir tik­riau­siai ne­reikš­min­ga. Ši da­ta yra su­tar­ti­nio po­bū­džio, o ją įve­dus ga­li­ma bu­vo nu­sta­ty­ti ben­drą pa­sau­lio is­to­ri­jos chro­no­lo­gi­ją.

Pa­ren­gė Mo­ni­ka Ur­ba­no­vič
Vilniaus krašto savaitraštis