Apie 3 tūkst. hektarų teritoriją užimanti Aukštumalos aukštapelkė, pasak aplinkosaugininkų, – unikali, nes tai yra paskutinis jos brendimo etapas, kai durpė yra aukščiau vandens lygio, tad vanduo čia patenka tik su lietumi.
„Tai sudaro palankias sąlygas visai bioįvairovei. Čia augalai ir gyvūnija yra tokia, kurių, sakykim, visai šalimais nerasime. Tai unikalios rūšys ir jos labai reaguoja į bet kokį neigiamą poveikį“, – teigia Nemuno deltos regioninio parko ekologas Robertas Kubilius.
Tačiau du trečdaliai pelkės jau nyksta. Iki 2024-ųjų ji išnuomota vokiečių kompanijai, kuri kasa durpes. Jas kasant išpumpuojamas vanduo. Dėl to nyksta ir šalia esanti draustinio teritorija.
Aplinkosaugininkams pavyko išsaugoti tik vieną trečdalį aukštapelkės, suteikus jai draustinio statusą.
„Kitos šalys tiesiog labiau vertina šitą sukauptą savo teritorijoje turtą ir geriau perka iš kitų valstybių, tokių kaip mūsų, negu eksploatuoja savo“, – teigia R. Kubilius.
Lietuvoje durpes kasa apie 20 užsienio įmonių. Už parduotą kubą, gaudamos maždaug po 30–35 litus, į biudžetą už tą patį kiekį mokėdavo tik po 62 centus mokesčių. Šiemet mokestis padidintas iki 2 litų už kubą.
Nykstančia unikalia mūsų šalies aukštapelke susirūpinę šveicarai Lietuvoje ketina sukurti filmą. Šveicarijoje aukštapelkės saugomos nuo 1984-ųjų. Durpės importuojamos iš Baltijos šalių.
„Mes informuosime Šveicarijos gyventojus apie tai, kokią žalą daro kasamos durpės tokioms gražioms teritorijoms, kurios dar išlikusios Baltijos šalyse. Durpių kasimas, jų naudojimas veikia ir klimato kaitą. Norime paraginti šveicarus keisti įpročius ir nenaudoti durpių“, – sako organizacijos „Pro natura“ koordinatorius Beatas Hauensteinas.
Pasak aplinkosaugininkų, kai kurios užsienio kompanijos gerą dirvožemį gamina nenaudodamos durpių. Pvz., iš medienos atliekų.
Įmonės, nuomojančios durpynus, pasibaigus sutarčiai, įpareigotos juos atkurti, tačiau tai trunka ne vieną tūkstantį metų.
Marija Gabrienė
LTV „Panorama“
