Šventėje dalyvavo keli šimtai pagoniškam tikėjimui pritariančiųjų, kurie buvo kviečiami pasisemti jėgų iš atbundančios gamtos.
Jorės šventė prie Lenktinio ežero švenčiama jau 16-tą kartą – nuo to laiko, kai senovinėje sodybvietėje buvo įrengta Dangaus šviesulių stebykla. Atvykusieji žengė pro pirmąja pavasario žaluma papuoštus vartus, stebyklos stulpus į perkūno šventovę.
Šios dienos renginį visi apeigų dalyviai pradėjo Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje. Iš ten eisena, vedama raitelių, skambant apeiginėms dainoms ir būgnų garsams, kopė į Kulionių piliakalnį, Želvų ežero kyšulyje.
Pasak etnologo, Jorės švente pagerbiama atbundanti gamta, kurioje telpa viskas.
„Pažiūrėkite į beržą ir suprasite. Japonai turi sakurų žydėjimo metą. Jis praeina greitai, o mes turime dar greičiau praeinantį žalumą. Ne lapai, ne lapija, o tie pirmieji pumpurai, kurie ir simbolizuoja prisikėlimą“, – sako etnologas Jonas Vaiškūnas.
Ant piliakalnio susirinkusieji kūrė apeiginį aukurą, giedojo giesmes ir dėkojo šventę globojantiems dievams.
„Iš tikrųjų gamta yra visas pasaulis. Iš tikrųjų net akmuo ir medis, jeigu iš jo pasistatai namą, priklauso gamtai. Iš tikrųjų, kai mes kalbame apie gamtą ir ta dvasine, religine prasme, turim galvoje ką kitą, kad gamtos, išorinio pasaulio reiškinius galima suprasti kaip ženklus, kaip simbolius, tai visų metaforų pagrindas“, – tvirtina etnologas.
Arnas Mazėtis
LTV „Panorama“
