Nuo seno lubinas buvo auginamas gėlių darželiuose dėl žavingo žiedyno, sėjamas kaip dirvą gerinantis augalas, tačiau vėliau sparčiai ir nekontroliuojamai išplito po gamtinę aplinką. Galvijai lubinų beveik neėda, todėl pievos tiek biologiniu tiek ekonominiu požiūriu tapo mažavertėmis.

Šiuo metu yra pats geriausias metas iškasti pavienius augalus, o jų tankiai užkariautus didesnius plotus nušienauti pirmą kartą. Iškastas šaknis, o jos būna 50 cm ir dar ilgesnės, būtina išdžiovinti, ir tik tada kompostuoti. Jeigu lubinai šienaujami šiems jau nužydėjus, nupjautą lubinų žolę su ankštimis būtina surinkti, išdžiovinti ir sudeginti.

Lietuvoje draudžiama auginti, dauginti, platinti ir prekiauti gausialapiu lubinu (Lupinus polyphyllus Lindl.) ir siauralapiu lubinu (Lupinus angustifolius L.).

Žiedų skynimas tik pristabdo nors ir gražaus, bet agresyvaus augalo plitimą, tačiau kviečiame skinti, o dar geriau – rauti lubinus. 

Parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informaciją