Kiekvieną popietę, kai iš aplinkinių laukų didžiuliais būriais parskrenda pasisotinusios pilkosios žąsys, Žuvintas tampa viena triukšmingiausių vietovių apylinkėse. Klegėjimas tūkstančių žąsų, nutūpusių ežero vandens atvirumose, pusiasaliuose ar salos pakraštyje girdimas didesniu, nei kilometro atstumu. Jei virš jų pasisuka plačiasparnis jūrinis erelis, kylančių paukščių sparnų ūžesys ir klyksmai tampa išties nepakartojamais. Rezervato lankytojams tokia didžiulė paukščių gausa palieka neišdildomą įspūdį, ypač, jei vakarop prie žąsų prisideda trimituojančios gervės.

Pasak Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologo Arūno Pranaičio, šios rūšies, dar taip neseniai buvusios saugomų rūšių – Raudonosios knygos, sąrašuose ypač spartus gausėjimas verčia stebėtis. Žuvinte pilkosios žąsys ėmė telktis maždaug prieš dvidešimt penkis metus, iš pradžių jų sankaupos siekdavo penkis šimtus paukščių, nuo 2002 metų – nuo tūkstančio iki dviejų. Prieš penkis metus, 2017 m. pilkųjų žąsų skaičius priartėjo prie trijų tūkstančių, o pernai pasiekė šešis. Tad per dešimtį metų šių paukščių rudeninės sankaupos Žuvinte išaugo penkis kartus.

Ne taip paprasta suskaičiuoti tokią gausybę paukščių. Žąsų būriai skaičiuojami, kai išskrenda ryte maitintis į laukus. Tai prasideda prieš patekant saulei, ir jei ežero neužkloja rūkas, vienas po kito į visas puses kylančius paukščių būrius įmanoma suskaičiuoti. Žuvinto ežere migruojančių paukščių sankaupos skaičiuojamos nuo 1990 metų, tad Žuvinto biosferos rezervate sukaupta daug informacijos apie žąsų gausos pokyčius.

Pilkųjų žąsų rudeninės sankaupos Žuvinto ežere auga visą rugsėjį, kol paukščiai susimaišo į bendrus būrius su spalį atskridusiomis kitomis, šiaurinėmis žąsų rūšimis – baltakaktėmis, tundrinėmis, želmeninėmis.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija