Juodasis gandras (Ciconia nigra) yra labai atsargus ir žmonių vengiantis paukštis, mėgstantis įsikurti miškų glūdumoje. Deja, šį retą ir saugomą sparnuotį neigiama žmogaus veikla pasiekia net ir ten.

Juodieji gandrai daug kuo panašūs į baltuosius savo giminaičius – panašaus ūgio ir svorio, abiejų snapai ir kojos ryškiai raudoni. Ir tie, ir tie krauna didelius lizdus, į kuriuos kasmet sugrįžta su ta pačia pora. Nei vieni, nei kiti Lietuvoje nežiemoja, o į toli pietuose esančias žiemavietes migruoti pradeda kiekvienų metų rugpjūtį. Maitinasi irgi panašiai, tačiau juodasis prioritetą teikia žuvims ir varlėms, neatsisako ir vabzdžių, graužikų, bestuburių, kartais net ir ant žemės perinčių paukščių jauniklių.

Tačiau jei baltieji gandrai mielai įsikuria žmonių sodybose, o ieškodami maisto stropiai sekioja paskui šienaujančius ar žemę ariančius traktorius, niekada nepamatysite to darančio juodojo gandro. Jam reikalinga ramybė, tad lizdus jie suka senuose medžiuose kur nors vidury didelių, drėgnų miškų, šalia pelkės ar kitokio vandens telkinio. Kuo giliau miške, toliau nuo žmonių – tuo juodajam gandrui geriau.

Kaip galime padėti išsaugoti šiuos retus paukščius? Duoti jiems ramybę: be priežasties nevaikščioti senuose, nuošaliuose miškuose (rinktis įrengtus pažintinius takus), neskraidinti virš jų dronų, netriukšmauti miškuose ir greta jų, ir, žinoma, jokiu būdu nesiartinti prie gandralizdžių nei perėjimo metu, nei įpusėjus vasarai - išsigandę mažieji gandriukai gali tiesiog iškristi iš lizdo.

Išskrenda juodieji gandrai panašiai kaip ir baltieji, tačiau jų yra gerokai mažiau, tad įspūdingų jų būrių neišvysime. Traukia ir pavieniui ir kartu su baltaisiais.

Šiuo metu juodieji gandrai lizdavietes jau palikę, dalis jau toli išskridę, dalis dar tik palieka mūsų kraštą. Linkime sėkmingos kelionės ir nekantriai lauksime pavasarį grįžtančių!

Parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informaciją