At­ro­dy­tų, kad vai­kams nė­ra nie­ko ge­res­nio, kaip su­da­ry­ti jiems ga­li­my­bę atos­to­gau­ti kai­me. Juk pa­kan­ka kon­tro­liuo­ti me­cha­ni­nę grės­mę, pvz., pra­va­žiuo­jan­čius trak­to­rius, šie­nap­jo­ves ir pan., kad ga­lė­tu­me vi­siš­kai at­si­duo­ti va­sa­ros ma­lo­nu­mams. Aš ir­gi taip maniau, kol ma­no še­šia­me­tis sū­nus vi­są die­ną žai­dęs pie­vo­se ­grį­žo na­mo... nu­de­gin­to­mis ko­jo­mis.

Iš pra­džių pa­ma­nė­me, kad pa­rau­di­mas - tai aler­giš­ka re­ak­ci­ja į vabz­džius. Tai pa­tvir­ti­no ir gy­dy­to­ja, į ku­rią krei­pė­mės tru­pu­tį su­ne­ri­mę dėl pa­si­kei­tu­sių pa­žeis­tų vie­tų ir jų dy­džio. Iš­ra­šė vais­tų nuo aler­gi­jos ir gal­vo­jo­me, kad tuo vis­kas ir baig­sis...

Ki­tą die­ną pa­rau­du­sios vie­tos pa­si­den­gė gau­sio­mis van­de­nin­go­mis pūs­lė­mis, ku­rios skau­dė­jo ir de­gi­no. Ki­tas ap­si­lan­ky­mas pas gy­dy­to­ją pa­tvir­ti­no diag­no­zę - kon­tak­tas su Sos­nov­skio barš­čiu. Nu­ste­bę žiū­rė­jo­me vie­nas į ki­tą - iki šiol mū­sų kai­me šio au­ga­lo ne­bu­vo nė pėd­sa­ko.

De­ja, ati­džiau ap­žiū­rė­ję pie­vas pa­ste­bė­jo­me, kad žo­lė­je sly­pi ne­di­de­li Sos­nov­skio barš­čių krū­mai, ku­riuos sun­ku at­pa­žin­ti. Jei iš­au­gu­sius di­džiu­lius iki 4 met­rų aukš­čio au­ga­lus leng­va pa­ste­bė­ti, tai tie ma­ži yra la­bai pa­na­šūs į ki­tus, ne­kensk­min­gus au­ga­lus.

Šian­dien, po trijų sa­vaičių, žaiz­dos ant Šy­mo­no ko­jų pa­ma­žu gy­ja. Li­ko ne­gra­žūs ran­dai. Ką ga­li ži­no­ti, ar ne vi­sam lai­kui...

Pi­gūs pa­ša­rai
Už Sos­nov­skio barš­čio in­va­zi­ją mū­sų kraš­te tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi Sta­li­no po­li­ti­kai. 1950 me­tų pa­bai­go­je iš Kau­ka­zo at­ga­ben­tas au­ga­las, ku­ris grei­tai au­go, bu­vo at­spa­rus at­mo­sfe­ros veiks­niams ir itin veiks­min­gai dau­gi­no­si - pui­kus pa­ša­ras au­gi­na­miems gy­vu­liams. Tai, kas ka­dai­se at­ro­dė pranašu­mas, šian­dien yra di­džiau­sia pro­ble­ma. Sos­nov­skio barš­tis plin­ta di­de­liu tem­pu ir jį la­bai sun­ku iš­nai­kin­ti.

Gan grei­tai pa­aiš­kė­jo, kad iš barš­čio pa­ga­min­tais pa­ša­rais še­ria­mos kar­vės tu­rė­jo nu­de­gin­tas stem­ples ir te­šme­nis, o žmo­nės pa­tir­da­vo II ir III laips­nio nu­de­gi­mus. Šie au­ga­lai yra pa­deng­ti pū­ke­liais, ku­rie de­gi­na, ypač esant pa­lan­kioms są­ly­goms - aukš­toms tem­pe­ra­tū­roms ir aukš­tam oro drėg­nu­mui. Kon­tak­tas su au­ga­lu ga­li su­kel­ti akių kon­junk­ty­vi­tą. Nu­skin­ti ir pa­trin­ti la­pai tu­ri ku­ma­ri­no - or­ga­ni­nės che­mi­nės me­džia­gos - kva­pą, ku­ris ga­li bū­ti tok­siš­kas, ypač aler­gi­kams ir vai­kams. To­dėl Sos­nov­skio barš­tis bu­vo pri­pa­žin­tas pik­tžo­le, ku­rią bū­tina iš­nai­kin­ti ir ne­leis­ti jai plis­ti.

Ban­dy­mai iš­nai­kin­ti
Esant ma­si­nio Sos­nov­skio barš­čio pli­ti­mo grės­mei Lie­tu­vos vals­ty­bė ima­si veiks­mų siek­da­ma vi­siš­kai iš­nai­kin­ti šį au­ga­lą. 2014 m. pra­džio­je Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja sky­rė 4,8 mln. li­tų šiems pa­vo­jin­giems au­ga­lams iš­nai­kin­ti, ypač - sau­go­mo­se vie­to­se. Ta­čiau iki šiol ne­at­si­lie­pė nė vie­na fir­mų, ku­ri at­rink­ta kon­kur­so bū­du im­tų­si at­lik­ti šį už­da­vi­nį.

Mat Sos­nov­skio barš­čio nai­ki­ni­mas nė­ra leng­vas dar­bas. Šis au­ga­las šie­nau­ja­mas. Tai gan veiks­min­gas bū­das, ta­čiau, kad duo­tų no­ri­mą re­zul­ta­tą , tu­ri bū­ti pa­kar­to­tas ma­žiau­siai 2-4 kar­tus per se­zo­ną. Rei­kė­tų at­si­min­ti, kad nu­šie­na­vus au­ga­lą žie­dy­nai ku­ria­si vis ar­čiau že­mės. Šie­nau­jant au­ga­las tam­pa dau­gia­me­tis. Ne­lei­džiant au­ga­lui su­bran­din­ti sėk­las, au­ga­las iš vi­sų jė­gų sten­gia­si su­krau­ti žie­dy­ną. To­dėl tik nuo­sek­lus šie­na­vi­mas duo­da re­zul­ta­tą - „kan­ki­na­me“ au­ga­lą, ku­ris lai­kui bė­gant tam­pa ma­žiau at­spa­rus che­mi­ka­lams.

Vi­suo­ti­nė mo­bi­li­za­ci­ja
Ma­si­nis Sos­nov­skio barš­čio nai­ki­ni­mas tu­ri bū­ti pra­dė­tas kuo grei­čiau. Sėk­los plin­ta grei­tai, iš­sau­go ga­li­my­bę dyg­ti ke­le­rius me­tus ir ga­li pa­aiš­kė­ti, kad ko­va su šiuo au­ga­lu pri­mins „ko­vą su vė­jo ma­lū­nais“. Te­re­sa Gerd­vi­lie­nė iš Lie­tu­vos že­mės ūkio kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos Vil­niaus ra­jo­no kon­sul­ta­vi­mo biu­ro pa­tvir­ti­na, kad barš­čio pli­ti­mas pra­de­da kel­ti pro­ble­mą dau­ge­liui se­niū­ni­jų ir že­mės sa­vi­nin­kų. „Su­lau­kia­me daug skam­bu­čių iš su­ne­ri­mu­sių ūki­nin­kų. Pa­ta­ria­me, kaip nai­kin­ti šį au­ga­lą, ko­kių sau­gu­mo prie­mo­nių im­tis. De­ja, kol kas nė­ra fi­nan­si­nių lė­šų šiam tiks­lui, nors pro­jek­tai jau ren­gia­mi. To­dėl kiek­vie­nas pri­va­lo jaus­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo že­mę ir bū­ti su­in­te­re­suo­tas su­nai­kin­ti šią pik­tžo­lę“, - sako spe­cia­lis­tė pri­dur­da­ma, kad bū­ti­na su­vok­ti, jog barš­tis ke­lia grės­mę ir ki­tiems au­ga­lams jo kai­my­nys­tė­je.

Tai­gi vi­suo­ti­nė mo­bi­li­za­ci­ja ir jaut­ru­mas pro­ble­mai, at­ro­do, yra ge­riau­sias bū­das at­si­kra­ty­ti „ne­pra­šy­to sve­čio“.

Ver­ta im­tis šių prie­mo­nių, nes prie barš­čio ga­li­me pri­si­lies­ti vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai ne tik kai­me, bet ir mies­te - eks­kur­si­jos me­tu ar per pik­ni­ką par­ke.
Tai­gi ste­bė­ki­me ap­lin­ką, pa­sa­ko­ki­me apie Sos­nov­skio barš­tį ki­tiems ir per­spė­ki­me vai­kus!

Mo­ni­ka Ur­ba­no­vič
Vilniaus krašto savaitraštis